Guminukas Lucky John Joco Shaker 5,5"

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Tvirtai teigti, koks vilioklis bus geriausias viename ar kitame vandens telkinyje viliojant tik tokias ir ne kitokias žuvis, galima tik tuomet, kai ten žuvauji ne metus ir ne du. Aišku, prioritetai laikui bėgant gali keistis, tačiau kažkada buvę kibūs masalai dažniausiai nepraranda „paklausos“ net praėjus dešimtmečiams.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Nors ir neplanavau, visgi reikėtų pratęsti ankstesnį mano pasakojimą apie „pasivaikščiojimus su kuprine ant pečių“ vidutinio dydžio upių pakrantėmis. O tiksliau – apie įrangą, masalus, jų panaudojimą, norint suvilioti tų vandenų lydeką antroje rudens pusėje.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Guminukai arba kitaip silikoniniai masalai dažniausiai žvejams asocijuojasi su džigavimu, įvairiais kitais įmantriais spiningavimo būdais, tarkim, Jig Rig, Carolina Rig ir panašiai. Aš dabar kalbu senus gerus tvisterius bei riperius, kurių dydis bus maždaug trys coliai.

Žvejai kalbėdami apie guminukus dažnai pabrėžia dvi jų savybes: „valgomas“ arba „nevalgomas“. Kas turima omenyje veikiausiai aišku, tačiau kodėl retai kada užsimenama apie tai, kad šie masalai skęsta arba ne? O juk guminuko plūdrumas yra ne mažiau svarbus, nes, tarkim, pirkdami voblerius spiningautojai visų pirma į tai ir kreipia dėmesį.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Šiais metais, kaip niekada anksti pradėjau daugiau žvejoti guminukais, gal todėl jau nuo rudens pirmų savaičių mano straipsniuose vis minimi šie masalai. Vargu ar rasčiau paaiškinimą tokiam spiningavimui – tiesiog man metai yra metams nelygūs ir paprasčiausiai mėgstu ilgesnį laiką naudoti vienos rūšies vilioklius. Žodžiu, taip šįmet susiklostė...

Pasitaiko, kad ilgą laiką buvęs geras spininginis masalas staiga prarandą savo žavesį plėšrūnėms. Ir tai nutinka ne taip jau retai, bet mes visuomet linkę šias permainas sieti su pasikeitusiu oru, vandens lygiu ar paprasčiausiais žuvų įnoriais. Pasitaiko, kad vilioklis, kuris pernai buvo tikras grobuonių „žudikas“, visą sezoną nerodo gerų rezultatų.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...

Mūsų vandenyse spiningautojai dažniausiai žvejoja su guminukais maudami juos ant vidutinių arba sunkesnių galvakablių, turiu omenyje svorį maždaug nuo 12 g. Ir tokio galvučių masės pasirinkimo beveik neįtakoja metų laikas – tiesiog mes taip įpratę džigauti. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo masalo dydžio, nes užmovus Big Bait serijos riperį ar tvisterį ant tokios galvutės kabliuko, jos masė minėtam viliokliui iš tiesų bus nedidelė. Tačiau dabar kalbėsiu apie standartinius mūsų ežerams, tvenkiniams ar upėms 5–9 cm dydžio guminukus.

Darganotą dieną lydekos taip godžiai stverdavo Tioga guminuką, kad iš nasrų kyšodavo tik „šratas“