Šamą – spiningu nuo kranto. Gaudymas guminukais
Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...
Suvilioti stambų šamą sunku, netgi šiam plėšrūnui užkibus kovos baigtį nuspėti praktiškai neįmanoma. Beje, žvejojant spiningu, kitaip nei gaudant dugnine, dažniausiai kimba „imami“ egzemplioriai, smulkesni nei 75 cm dydžio pasitaiko retai.
Reikėtų pabrėžti, kad žuvaudami nuo kranto tik labai patyrę šamų gaudytojai didesnių nei 20 kg šios rūšies plėšrūnų ištraukia vos daugiau nei 50 proc., naujokai kažin ar sugebės jų įveikti bent pusę tiek. Ir esmė ne mokėjime kovoti su stambia žuvimi, yra ir kitų niuansų, kurie būdingi tik žvejojant šamus.
Prieš pradėdamas kalbėti apie šamų gaudymą nuo kranto, pirmiau paaiškinsiu, kodėl plėšrūną pavadinau tokiu keistu vardu – „Juodas“.
Nežinau, kaip yra kituose Lietuvos kampeliuose, tačiau vidurio Lietuvoje, bent jau Kauno apskrityje žvejai vis dažniau ima vartoti šį šamo sinonimą. Kas jį sugalvojo, sunku pasakyti, tačiau pataikė labai tiksliai – mūsiškiai ilgaūsiai, bent jau upiniai, tikrai turi labai tamsias nugaras, kurios netgi skaidriame vandenyje saulėtą dieną atrodo juodos.
Įsivaizduokite dvimetrinį monstrą, kuris galbūt yra didesnis už jūsų pripučiamą valtelę. Na, bent jau taip atrodys, kadangi žvejų akys linkusios laimikį gerokai padidinti. Juodas, o tai pasąmonėje asocijuojasi, kad baisus – adrenalino antplūdis meškeriotojui pasiekia aukščiausią padalą.
Tokie yra mūsiškiai šamai, nes, tarkim, ispaniški Po baseino šios rūšies plėšrūnai kažkokie perbalę. Na, gal ne visai taip, tačiau gyvendami kakavos spalvos vandenyse jie įgauna žalsvai rudą nugaros atspalvį. Palyginimui specialiai įdėjau vieną nuotrauką.
Dideliam šamui – dideli guminukai
Nors faktiškai šamams labiau „prie dūšios“ agresyvesni masalai, bet gaudant riperiais bei tvisteriais, abiejų rūšių guminukai bus bene lygiaverčiai viliokliai. Anksčiau aš nedvejodamas būčiau balsavęs už riperius, bet pastaruoju metu keičiu nuomonę. Na, bet pakalbėsiu išsamiau...
Patys tinkamiausi riperiai tie, kurių uodegėlių „pelekas“ platus, t. y. „ežerinio“ tipo, ypač gerai, kada jie yra iš minkšto silikono. Tokie masalai upės tėkmėje uodegas lankstys didele amplitude, o tai patinka šamui. Ilgaūsiai yra apyžlibiai, jie gerai jaučia vibraciją, kvapus, tad jei tokie guminukai dar ir „valgomi“ – galimybė suvilioti yra dar didesnė.
Beje, kaip nekeista, tačiau visi kvapnūs ir skanūs guminukai labiau gundo šamus vasarą, o pavasarį, rudeniop, kada vanduo vėsesnis, tai turi mažiau reikšmės. Regis, turėtų būti priešingai, nes šaltame vandenyje kvapas persiduoda geriau, bet yra būtent taip.
Kažkada, kai šamai man praktiškai visuomet užkibdavo specialiai jų negaudant, tie vadinamieji „netyčiniai“, aš veikiausiai būčiau sakęs, kad mažesni riperiai dar geriau nei didesni. Ta prasme, jeigu lyginsime standartinį „lietuvišką“ šios rūšies masalą, kuris pas devynis iš dešimties spiningautojų bus 7–9 cm dydžio. Tuomet jau geriau minėtas mažesnysis variantas. Dabar supratau, kad pasirinkimas būtų ne pats geriausias.
Nors ir keista, bet mažesni masalai labiau pasiteisina galbūt vidurvasarį, kuomet šamai yra aktyvumo pike ir maitinasi rydami, kas pakliuvo. Tačiau jei jau išsiruošei gaudyti ilgaūsio tikslingai, tai ir siūlyk atitinkamo dydžio silikoninį masalą. O jis turėtų būti apie 12–15 cm ir toks vilioklis jau būtų priskiriamas Big Bait kategorijai.
Aišku, niekas nedraus naudoti ir dar didesnį, ir gali būti, kad jis atneš sėkmę. Tačiau dabar – straipsnis apie šamo žūklę nuo kranto, tad bus problemiška tokį masalą mėtyti ir teisingai jį pravesti. Čia jau velkiavimui skirtas guminukas, tad palikime jį kitam rašiniui.
Taip pat pastebėjau dar vieną dalyką – ežeruose, tvenkiniuose šamai mėgsta didesnius masalus nei upėje. Tas pomėgis gali būti paaiškinamas. Ir netgi dvejopai.
Visų pirma tuo, kad tokio tipo vandens telkiniuose, kaip esu minėjęs aname rašinyje, žvejai turi mažiau galimybių spiningauti šamus nuo kranto. O kadangi žuvaujama iš valčių, dažniausiai – velkiaujama, tad ir siūlomi šiems plėšrūnams dideli masalai.
Kita medalio pusė – ežeriniai, tvenkinių šamai turi mažesnį aukų pasirinkimą, jie medžioja kitokiomis sąlygomis nei upėse, paprastai giliau, toliau nuo krantų. Tad ir žuvys jiems į nasrus pakliūva stambesnės, su smulkme nesiterlioja. Tiesą sakant, dideli upiniai ilgaūsiai irgi nelabai linkę medžioti aukšles, jau geriau jų „medžiotoją“ salatį nutvers, bet progai pasitaikius – kodėl neprarijus ir deserto...
Riperių spalvos gali būti pačios įvairiausios. Negalėčiau netgi kažkokių išskirti, kadangi daug kas priklauso nuo konkretaus vandens telkinio bei sezono. Tarkim, Nemune prieš kokius septynis ar aštuonis metus, kai vasarą buvo ir daug liūčių, ir pakankamai giedros, vanduo – aukštas, geriausi rezultatai būdavo spiningaujant bet kokių spalvų guminukais, svarbu, kad riperiai turėtų baltus pilvus ir šonus.
Po to porą sezonų geriau kibo ant ryškiaspalvių, dar vėliau vyravo natūralių spalvų, bet tamsaus atspalvio (žalsvi, pilkšvi, melsvi) riperiai. Beje, pastaroji tendencija užsitęsė iki šių metų, kai šamams labiausiai tinka jau išvardyti ir dar plius margi, taip vadinamieji „murziai“, kuriems margumą padarai vandeniui atspariais rašikliais arba padėjęs į masalinę šalia prastesnių silikoninių masalų, kurie glausdamiesi dažo šalia esančius guminukus. Tai yra senas spiningautojų triukas, nors gal ne visi jį žino.
Aš kalbu apskritai, nes didelę reikšme turi paros metas ir debesuotumas. Pastaruoju atveju laikausi vienos taisyklės – apniukusią dieną žvejoju tamsesniais masalais, saulėtą – šviesesniais. Tačiau temstant vėl imu šviesius, netgi fluorescuojančius. Ir tai liečia visus be išimties masalus, nors, aišku, apie fluorescenciją jau kalbu turėdamas omenyje silikoninius vilioklius.
Kaip slaptą „ginklą“ paminėčiau visai juodus arba tamsiai rudus, žaliai rudus irgi tamsius guminukus. Bet šįsyk būtent tvisterius, o ne riperius. Ir tai turi racijos, kadangi tokie masalai primena kumeldėles, o jų šamai niekada neatsisako. Kaip ir šlyžių, kurie irgi tamsūs, nenusakomos spalvos. Šio žuvelės yra tikras šamų gardumynas, jei juos gaudysi gyvu masalu.
Todėl man išsyk „užkliuvo“ neseniai žūklės prekių parduotuvėse pasirodę Lucky John 3D Kubira Fire Tail 7, t. y. apie 18 cm dydžio. Norėtųsi vos mažesnių, na, bet šitie tvisteriai iš Big Bait serijos, tai gamintojai atitinkamoms žuvims juos ir pagamino.
Aš kažkada turėjau labai panašių, net nepamenu, kokios firmos, jau seniai visus nutraukiau, bet pagal formą analogiški. Ir juodi kaip smala. Geri buvo masalai. Ir ne vien šamams. Prisipažinsiu, kad šitų dar nebandžiau, tačiau nevėlu ir šįmet išbandyti.
Išsamiau apie džigavimą
Spiningavimo principas yra paprastas – daužyti guminuką į dugną. Tai tas įprastinis „kietas“ džigavimas be jokių ypatingų gudrybių, kuomet dirbi daugiau ne spiningu, o rite: pasuki, pakeli, paleidi masalą kristi, pasuki, pakeli ir „daina“ iš naujo...
Vėl randu panašumų su lašiša – šamas grynai išerzinamas, nes tie bumsėjimai į kietą dugną, akmenis galiausiai duoda naudos. Juk kažkada esu publikavęs straipsnį apie ichtiologų tyrimus, ten minėjau, kad šamai gerai girdi, net teigiamai reaguoja į kai kuriuos garsus, kurių kitos žuvys gal net išsigąstų. Manding, kad mokslininkai dėl to neklydo.
Tačiau su galvakablių svoriais persistengti nereikėtų. Jau vien todėl, kad didelis šratas ne tik garsiai „bumsi“, tačiau ir labai sėkmingai stringa tarp akmenų. Ypač upėse, kur žuvauju, nes šiekštų ten begalė, o dar tėkmė...
Beje, tėkmė labai koreguoja ir galvakablių pasirinkimą. Nors ir rašau, kad džigavimas „be jokių gudrybių“, tačiau čia išties tų gudrybių yra begalė, kada tenka pasirinkti tinkamo svorio galvakablius. Tai, kas patyrusiam žvejui atrodo elementaru, naujokui – kosmosas.
Tarkim, stoviu prie Neries ir Nemuno santakos. Galiu žuvauti tiek vienoje, tiek kitoje upėje, tiek pačioje santakoje (beje, ten dabar tas draudimas nuo liepos 1 d. „be ryšio“ „ryšium“ su lašišomis, kurį keikiu visomis kalbomis, o žinau keiksmažodžių aštuoniomis). Žodžiu, galiu rinktis, kur man žuvauti.
Neris – seklesnė, Nemunas – gilesnis, todėl yra didelis skirtumas, kokios masės galvakabliai labiausiai tiks. Tai dar priklauso ir nuo valo storio, tėkmės stiprumo. Tad tenka atsižvelgti netgi į konkrečią vietą, nes net ir tame pačiame Nemune, jei mesi, pavyzdžiui, kažkokį guminuką su 20 g galvakabliu arčiau kranto – galbūt sieksi dugną nesunkiai, bet nusviedęs arčiau vagos, nors ir gylis bus tas pats, – jau nebe. O Neris dar sraunesnė, šioje upėje dar kitaip nei Nemune.
Žodžiu, tąsausi ant kupros kuprinę arba, jei tenka toliau braidžioti, specialų perpetinį krepšį su dėžutėmis, kur prikrauta keli kilogramai švino, prikrauta masalų, nes tenka apsidrausti kiekvienam įmanomam variantui – gal tėkmė pagreitėjo po lietaus ar HE paleido užtvankas, vandens lygis gal pakilo, gal sumąstysiu žuvauti ne ten, bet ten...
Kaip supratote, dėl to ir nerašau tikslios galvakablių masės. Tai veikiau suklaidintų skaitytoją, tačiau nesuteiktų reikiamos informacijos.
Yra ir dar vienas niuansas. Galvakablis veikia tarsi svertas, kuomet įsikerta į žuvies žabtus. O šamas turi bjaurų įprotį uodega daužyti sau per nosį, kai pajunta, jog gerklėje įstrigo kabliukas. Rimtai kalbu, čia tik „nosis“ perkeltine prasme. Tad vienas variantų – gali taip besiraitydamas ir besidaužydamas per valą ir (ar) masalą ilgainiui pastarąjį išsimušti iš gerklės.
Todėl galvakablius neretai, o pastaruoju metu – vis dažniau, keičiu į ofsetines galvutes. Kadangi ant šarnyrinės sistemėlės (auselė, žiedelis) pritaisytas laisvai kabantis kabliukas, dabar jau galvutės masė, jei šamas nori „išdaužti“ sau masalą iš nasrų, neturi tiek reikšmės. Yra ir daugiau privalumų.
Galvakablį perki tokį, kokį randi, koks pagamintas. Noriu pasakyti, kad galvakablių su dideliais kabliukais nėra labai platus pasirinkimas mūsų žūklės prekių parduotuvėse. Vieni jų netenkina pagal kabliuko kotelio ilgį, kitų per silpni kabliukai, juos stambesnis šamas nesunkiai atlenkia.
Kada naudoji ofsetinę galvutę, gali varijuoti kabliukais, jų rasi daugiau tinkamų. Beje, galima netgi iš anksto į masalus kabliukus suverti. Po to pritaisysi prie tinkamiausios galvutės Ir nebūtinai ofsetinius kabliukus, aš naudoju šamams paprastus ilgakočius su auselėmis, arba dvišakius, čia irgi variantai įvairūs, nes priklauso nuo konkretaus masalo.
Matau, kad gerokai išsiplėčiau, tad apie kitus masalus šamams – jau kitame straipsnyje...
Romualdas Žilinskas
