Kaip spiningauti šiekštynuose
Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.
Praeitame straipsnyje jau išvardijau geriausiai tam tinkamus spiningavimo būdus. Priminsiu, jog tai būtų spiningavimas guminukais, kuomet naudojame galvakablius su specialia apsauga, o taip pat gaudymas įvairiomis sistemėlėmis, kada jų konstrukcijoje yra kulkos formos svareliai, tai būtų Carolina Rig, Texas Rig ir panašios. Nors šimtu procentų neapsisaugosite nuo masalų užkabinimo, visgi taip žvejoti čia galima pakankamai rezultatyviai prarandant minimalų kiekį vilioklių.
Kodėl reikia mažiau liesti dugną
Kita vertus, net ir šie spiningavimo būdai tokiomis sąlygomis reikalauja išskirtinės masalų pravedimo technikos. Gerai ją įvaldžius galima bandyti žvejoti net ir įprastiniais galvakabliais ar paprastomis ofsetinėmis galvutėmis, kartais aš visgi tam ryžtuosi.
Norint prarasti kuo mažiau masalų šiekštynuose, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų. Visų pirma tai būtų tinkama galvakablio arba švininės (volframinės) galvutės masė.
Mūsų atveju ji pasirenkama kiek galima lengvesnė esamomis sąlygomis netgi ignoruojant tą faktą, jog plėšrūnės galbūt geriau kibtų ant masyvesnių masalų. Aš taip kalbu todėl, kad pirmoje rudens pusėje tiek lydekos, tiek ir ešeriai arba sterkai neretai nori pakankamai agresyviai žaidžiančių silikoninių masalų, kuriems tokią animaciją suteikia būtent sunkūs galvakabliai arba ofsetinės galvutės, kuomet tokiais viliokliais mes paprasčiausiai džigaujame.
Deja, džigavimas, kada įprastu stiliumi „bombarduojame“ dugną, pilnuose kliuvinių vietose tikrai nebus tinkamas pasirinkimas, dabar reikia gerokai subtilesnio pravedimo, kai masalas traukiamas kiek įmanoma mažiau liečiant dugną, arba vilioklį apskritai derėtų traukti viduriniuose vandens sluoksniuose. Todėl tenka dirbti praktiškai vien meškerykočiu, ritė reikalinga tik susukti laisvą valą.
Tai liečia ir įvairių sistemėlių panaudojimą, turiu omenyje, jog masalus reikėtų vengti vesti pačių dugnu. Juk nebūtinai į nuskendusio medžio šakas ar akmenį įsisegs vilioklio kabliukas, juolab, kada jis dar ir ofsetinis, t. y. su paslėptu guminuke smaigaliu. Keliant nuo dugno masalą tarp šakų gali įsipainioti valas, o svarelis palįsti po akmenimis.
Be abejo, masalo traukimas laiptuota trajektorija visada našesnis, nors pasitaiko atvejų, kuomet lydekos, o kartais ir ešeriai pageidauja tolygaus ir lėto vilioklio judėjimo. Tada net ir šiekštų ar akmenų pilnose žūklavietėse didesnių problemų neiškyla, jei, kaip minėjau, silikoniniam masalui skirtas galvakablis ar ofsetinė galvutė yra pakankamai lengvi, o mes žuvaujame stovinčiuose vandenyse arba upių įlankose, kur tėkmės beveik nesijaučia.
Tačiau sraunesnėse vietose tenka taikytis prie tėkmės stiprumo, nes labai lengvą masalą vandens srautas kelia į viršų, suprastėja kontaktas su viliokliu, jis blaškomas nevienalytės tėkmės, greitai priplakamas prie kranto, žodžiu, spiningavimas gaunasi visiškai nevykęs.
Kokios masės naudoti galvakablius ar galvutes, aš nerašau jau vien dėl tos priežasties, kad neaišku kokio dydžio masalus naudosite. Juk jų plūdrumas labai priklauso nuo dydžio. Faktas, kad įtakos turės ir medžiaga, iš kurios viliokliai pagaminti, nes, kaip žinia, būna ir plūdrių silikoninių masalų. Kaip greitai skęs vilioklis priklausys dar ir nuo valo storio, gijos plūdrumo, užmetimo nuotolio ir panašiai, tad nesiplėsiu, o apie įrangą trumpai pakalbėsiu vėliau.
Kaip teisingai užmesti masalą
Žuvaujant upių šiekštynuose daug masalų nutraukiama vien todėl, kad spiningautojai nemoka jų tinkamai užmesti. Kuo upėje stipresnė tėkmė, tuo mažesniu kampu srovei reikėtų „nutupdyti“ guminuką į vandenį – jį sviedžiame bent jau 30 ° kampu pasroviui priešingam krantui, visi metimai skersai tėkmės ar juo labiau prieš srovę čia itin rizikingi. Jei žūklavietė yra sekli, užmetimo kampas turėtų būti dar didesnis.
Reikia akcentuoti, kad sekliuose šiekštynuose ir akmenynuose kliuviniai dažnai matomi vizualiai, na, bent jau nevėjuotą dieną, tai galima „perskaityti“ pažiūrėjus į vandens paviršių.
Vėlgi, negaliu visko nusakyti detaliai, į tokius dalykus tenka atsižvelgti konkrečioje žūklavietėje, tikrinti praktiškai, kas, ir vėl tenka kartoti „deja“, pirmais kartais dažnai kainuoja nutrauktą masalą. Vėliau, kuomet imi suprasti, kokiame konkrečiame taške, kokiame gylyje masalas užsikabino, jį galima betraukdamas „perkelti“ per šiekštą ar akmenį. Arba užmesti kitu kampu, įtempti valą taip, kad vilioklis beskęsdamas nepakliūtų į spąstus.
Gerai ištyrinėjus šiekštuotos vietos dugną, guminuką su paprastu galvakabliu įmanoma traukti net ir pasroviui.
Pernai vasaros pabaigoje iki lapkričio pradžios aš būtent taip labai sėkmingai gaudžiau Neryje ešerius miesto ribose su įprastais 2–3 g svorio galvakabliais ir pusantro–dviejų colių riperiais. Svarbiausia, kad be jokios konkurencijos, kadangi kiti spiningautojai po vienos ar dviejų žūklių į tas vietas daugiau nebeateidavo. Priežastis?
Ją ir akcentuoju šiame rašinyje – žūklavietėje pilna šiekštų, akmenų, neįmanoma spiningauti. Na, tai jų nuomone, aš turėjau kitokią. Tiesa, kol įsigudrinau teisingai vesti masalus, praradau bent tris pakuotes guminukų.
Tačiau ir vėliau neapsieidavau be „aukų“, pasitaikydavo dienų, kuomet nutraukdavau kokius penkis ar šešis masalus, būdavo, jog savaitę laiko nepalikdavau vandenyje nė vieno, nors spiningaudavau lygiai taip pat ir su tokiais pačiais guminukais. Gal keistai skamba, bet galiu šį fenomeną paaiškinti.
Kodėl kinta ta pati žūklavietė
Visa esmė yra vandens lygio svyravimuose. Kuomet ilgesnį laiką nusistovi vienodas vandens lygis, tu puikiai imi orientuotis, kurioje vietoje reikia masalą kilstelėti į aukštesnius vandens sluoksnius, kur derėtų patraukti greičiau, o kur galima be baimės nuleisti iki pat dugno ir kelis metrus juo pabaksnoti gruntą, kokia linija, atsižvelgiant į padėtį krante, vilioklį traukti, kokią bus optimaliausia galvakablio masė ir panašiai. Negana to, gali beveik neklysdamas atspėti, kad tame ar aname taške tikėtini kibimai. Ir taip kalbu turėdamas omenyje ne tik ešerius, tačiau ir lydekas bei sterkus.
Kai vandens lygis ženkliai krenta arba pakyla, upės tėkmė vandenį plukdo jau kitaip, srovė praktiškai niekada nebūna vienalytė, net jei paviršiuje to ir nesimato, plius pakinta ir žūklavietės gylis. Tada lygiai taip pat užmestas ir taip pat traukiamas tokio paties svorio masalas juda ne šalia ar virš šiekštų, akmenų, kaip tai nutikdavo anksčiau, bet galbūt tiesiai per juos. Tokiais atvejais faktiškai tenka iš naujo tyrinėti žūklės vietą ir atrasti kitus vilioklio vedimo maršrutus, galbūt keisti ir masalo svorį, užmetimo poziciją, skandinti guminuką toliau arba arčiau kranto.
Dar įdomus momentas – srovės tekėjimo pobūdį gali iš esmės pakeisti ir vėjo kryptis, netgi paros metas, kadangi naktį tėkmė dažniausiai ima greitėti dėl mėnulio traukos. Regis, smulkmenos, tačiau jos gali būti esminės – dieną ar esant ramiam orui toje žūklavietėje tu nenutrauki nė vieno masalo, bet sutemus ar papūtus, tarkim, priešpriešiniam vėjui, „laidoji“ vieną masalą po kito...
Buvau atradęs Nemune ir Neryje šiekštynų, kuriuose įmanoma žvejoti tik esant tam tikram vandens lygiui ir (ar) pučiant atitinkamos krypties vėjui. Jei sąlygos neatitinka idealių – net nebandyk tenai žvejoti, nes jau pats pirmas užmestas guminukas atiteks Neptūnui.
Tiesa, dar vienas spiningavimo šiekštynuose išskirtinumas – kartais masalą be kliūčių galima pravesti tik traukiant jį iš kažkurios kranto vietos, žengsi kelis žingsnius į šalį ir tavo guminukas bus pasmerktas...
Tokiose žūklavietėse, apie ką ir pabrėžiu šiame rašinyje, dažnai būna daug žuvų. Tačiau kritus ar pakilus vandens lygiui, pūstelėjus „ne tam“ vėjui jų gali ir nelikti, nes pakitusi tėkmė dažnai įtakoja ir žvynuotųjų išsidėstymą konkrečiame upės plote. Galbūt, tarkim, lydekai, sulėtėjusi, pagreitėjusi ar kaip nors kitaip pasisukusi srovė ir neturi reikšmės, nes tinkama pasalai vietą liko tokia pati, tačiau jos aukos į minėtas permainas sureaguoja neigiamai. Aštriadantė tai jaučia ir jai nėra prasmės tokiomis dienomis ten tūnoti.
Aišku, šitaip nutinka bet kurioje upės žūklavietėje, nebūtinai šiekštynuose, bet aš noriu pasakyti, jog šiose vietose spiningavimas kitąsyk gali būti neracionalus, pernelyg rizikingas, o kartais atsiperka su kaupu. Bandant nuodugniai išsinagrinėti tokias vietas, „žvalgybą“ derėtų pradėti su storesniais, tvirtesniais valais, bet lengvesniais guminukais.
Visa ko pradžia – suprasti, kur konkrečiai yra šiekštai, akmenys, kitokie kliuviniai, kokiuose taškuose ir kaip jie išsidėstę. Tik po to jau reikėtų derinti masalų svorį su gijos storiu ir ieškoti kibiausių vilioklių, optimaliausių traukimo variantų.
Jautrus spiningas čia bus didelis privalumas, bet dabar jau kitokiame kontekste nei įprasta – mažiau nutrauksite masalų, nes greičiau pajusite kliuvinius. Ilgas kotas geriau nei trumpas, jei masalą meti toli, kadangi galima guminukus traukti didesniu kampu kranto plokštumai, tai irgi padeda išvengti užsikabinimų, lengviau išvesti iš šiekštyno užkibusią žuvį. Gaudant visai šalia kranto, kuomet nereikia guminuko sviesti toli, patogesnis trumpas spiningas, nes juo patogiau vesti vilioklį, manipuliuoto masalu nedideliuose tarpuose tarp kliuvinių.
Nors, jei įdėmiai skaitėte abu šia tema parašytus straipsnius, spiningavimas tokiose žūklavietėse yra tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis, bet visgi rizikuoti apsimoka...
Romualdas Žilinskas
