Galvakablis ar ofsetinė galvutė? Pirma dalis
Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.
Tiesa, reikėtų pasakyti, jog būtent dabar ofsetinių galvučių naudojimas itin išplito, kadangi spiningautojai vis dažniau pratinasi žuvauti su ofsetiniais kabliukais. Kita vertus, prie to prisideda ir ultralight spiningavimo stiliaus atgimimas, taip pat smarkiai populiarėjantis avižadrėbis. Tačiau šiame straipsnyje apie pastaruosius spiningavimo būdus nekalbėsiu, tai jau turėtų būti atskiras pasakojimas.
Kažkada darbo reikalais norom nenorom tekdavo aplankyti daugelį Vilniaus bei Kauno žūklės prekių parduotuvių, didmenų, tad vis nusipirkdavau iki tol nematytų, nebandytų galvakablių. Išmėginau juos žūklėje ir, atvirai pasakius, tenka pripažinti, kad šratas yra universaliausia forma.
Ir visgi geriausiai yra „šratas“
Todėl mūsų spiningautojų nuolatinis „linksniavimas“ dėl konservatyvumo iš tiesų neturi pagrindo. Taip, sutinku, kai kurie kito galvakabliai tam tikromis žūklės sąlygomis gali būti pranašesni, tačiau tai bus gana specifinis jų pritaikymas. Mano bandymai nenuėjo veltui, įgavau patirties, bet apsukęs ratą grįžau prie klasikos.
Tačiau ir su šrato formos galvakabliais teko paeksperimentuoti. Visų pirma – su jų spalvomis, apie tai irgi kažkada esu rašęs. Skamba tikriausiai keistai, bet žvejodamas ultralight masalais, t. y. itin mažais guminukais, bandžiau įsitikinti. kas yra geriau – natūralios švino spalvos galvakabliai ar dažyti, nes pagrindinis laimikis – ešeriai – paprastai labai priekabiai žiūri į kiekvieną smulkmeną.
Vėliau pradėjau spalvotus galvakablius taikyti ir stambesnių plėšrūnių žūklėje, kai naudojau pakankamai sunkius masalus. Po kelerių metų eksperimentų nusprendžiau, kad bent jau gaudant ešerius galvakablio spalva gali turėti įtakos kibimui ir nebūtinai tai turi būti žvejyba smulkiais viliokliais.
Galbūt tai nėra lemiamas veiksnys, tačiau priderintas pagal guminuko spalvą galvakblis daro masalą natūralesnį arba atvirkščiai – labai ryškus, kontrastuojantis (raudonas, oranžinis, geltonas) gali būti kaip papildomas vilioklis. Geras pirmojo varianto pavyzdys yra dabar gaminamas galvakablis VMC Wax Tail Jig. Jis nors ir vardijamas galvakabliu, tačiau tai yra savarankiškas, jei taip galima išsireikšti, masalas.
Švinas yra pakankamai minkšta medžiaga, todėl ant švininio galvakablio lieka plėšrūno dantų ruoželiai. Gaudant stambias žuvis netgi įmanoma suprasti, ar guminuką griebė lydeka ar sterkas, nors pats guminukas ir liko nepaliestas, todėl patyrę spiningautojai, pažvelgę į galvakablį, padaro atitinkamas išvadas.
Jei ant švino matosi savotiški „subadymai“, tarsi kas būtų aštriu smailiu daiktu įdūręs galvakablį – tai sterko ilčių žymės. Jos dažniausiai nebūna labai ryškios, tačiau ant senesnio papilkėjusio švininio galvakablio matosi pakankamai neblogai. O lydekos paprastai palieka gana gerai matomus ruoželius – dantų įbrėžimus.
Tačiau kuomet galvakablis būna dengtas emale viso šito nepamatytume. Taip pat kibusių plėšrūnių žymių nerasime ir ant volframinių galvučių, sunku jas įžiūrėti ir ant ką tik nusipirkto naujo švininio galvakablio.
Guminukus iš priešakio dažniausiai atakuoja sterkai, tai gana įprasta jų kibimo maniera, šį faktą kartojau daug sykių. Lydekos taip čiumpa masalus itin retai. Šių dviejų plėšrūnių „įdūrimai“ ir „įbrėžimai“ gerai matosi ant voblerių. Ypač ant pagamintų iš medžio, ant plastikinių mažiau, tai labai priklauso ir nuo tokio tipo masalų dažymo technologijų.
Kitą gana įdomų bandymą su šrato formos galvakabliais atlikau, jei taip galima pasakyti, netyčia. Kartą išsiruošęs į žūklę tik vakare pamačiau, jog neturiu tomis spiningavimo sąlygomis reikiamų 18 g galvakablių. Turėjau keliais gramais sunkesnių, lengvesnių, netgi minėtų 18 g buvo masalinėje, tačiau pastarųjų galvakablių kabliukai pernelyg ilgi.
Ką daryti, juk reikia iš pat ryto būti valtyje? Galėjau pasiskolinti iš bičiulio, su kuriuo kartu žvejosime, tačiau tai ne mano būdui.
Išeitį radau – paėmiau dildę ir keletui 21 g galvakablių su tinkamo ilgio kabliukais nudilinau, mano nuomone, nereikalingus tris gramus daugmaž 45° kampu. Tokį kampą pasirinkau sąmoningai, manydamas, jog džigaujant nukritęs ant dugno galvakablis atsistos pakeldamas į viršų ir masalą, o tai sterkaujant turėtų būti privalumas.
Nežinau, ar tikrai taip buvo, tačiau bent jau tą dieną pagavau daugiau nei draugas. Vėliau šiais galvakabliais spiningavau dar ne kartą, tokius kartais naudoju ir dabar.
Dar vienas pastebėjimas – minėti galvakabliai skęsta lėčiau nei idealiai apvalūs, tai taip pat gali turėti įtakos kibimui. Tiesa, upėje lėtas skendimas gali tapti jau ne privalumu, o trūkumu, nes jei tenka trumpais pakėlimais nuo dugno apgaudyti nedidelę dugno atkarpą stiprioje tėkmėje arba traukti masalą dugnu, tokie galvakabliai netiks.
Aišku, čia joks atradimas. Yra specialių galvakablių, kurie pagaminti stand up principu ir jų įvairovė gana didelė. Bandau, suprantama, žuvauti ir su tokiais, jie gerai tuomet, kai naudoji plūdrius guminukus, pavyzdžiui, Lucky John Jocko Shaker, sterkų žūklėje. O ir lydekoms, ypač šaltuoju metų laiku, šie viliokliai patinka.
Bet ir vėl – didesnėje tėkmėje stand up kategorijos galvakabliai man nelabai pasiteisino, ne tam jie skirti. Jau tada geriau spiningauti su mano „nušlifuotais“, nes jie tvirčiau stovi dugne ir ne taip greitai virsta. O ir apskritai gaudymas šiais galvakabliais yra visiškai kitoks nei su mums įprastais „šratiniais“.
Būna visiškai priešingo tipo galvakablių, kurie pritaikyti džigauti vandens storymėje neliečiant dugno – esmė, kad jie ilgai išlaiko horizontalią padėtį. Be to šie galvakabliai yra geri spiningaujant ten, kur daug žolių, įvairių kliuvinių.
Faktas, kad tai turi būti aptakūs, ištęsti į ilgį galvakabliai. Aš paprastai naudoju trijų tipų: suplotus iš šonų panašius į žuvelės galvą, taip pat plonos ir storos kulkos formų.
Bet nesiplėsiu pasakodamas, kurie iš jų kokiomis žūklės sąlygomis yra geresni, tai jau kito rašinio tema. Paminėsiu tik, kad dauguma jų, galbūt išskyrus „storas kulkas“, prasčiau užsimeta nei šrato formos galvakabliai, tačiau visi be išimties – geriau nusviedžiami nei stand up tipo ar tie mano paties „nudilinti“...
Kad guminukas geriau laikytųsi
Gana opus klausimas – galvakablių užkarpėlės, kurios prilaiko guminuką, kad pastarasis nenusmuktų nuo galvakablio kabliuko.
Šia tema ne veltui prabilau, kadangi po kelių ištrauktų žuvų kibus guminukas, ypač jei jis pagamintas iš labai minkšto silikono, ima slankioti galvakablio koteliu, nebesilaiko. Priežastys, kodėl guminukas smunka nuo kabliuko kotelio gali būti kelios. Pagrindinė – galvakablio užkarpėlės būna pernelyg menkos, jų visai nebūna arba (ir) ant kabliuko kotelio užlietas toks storas sluoksnis švino, jog užmauto masalo viduje atsiranda nepadoriai didelė skylė.
Užkarpėlės būna pačios įvairiausios, tai galite matyti apačioje esančiame pavyzdyje, surinkau, ką turėjau savo seniai pirktų galvakablių arsenale.
Jei įdėmiau pažiūrėsite į pavyzdžius, pamatysite, kad kai kuriuose galvakabliuose puikiai matosi vos ne pleišto formos storas švino sluoksnis ant kabliuko kotelio ir nedidelė trikampė užkarpėlė. Jau iš anksto galima nuspėti, kad masalas nuo tokio galvakablio smuks net neužkibus žuviai.
Čia nufotografuoti galvakabliai skirti bent jau 7 cm dydžio guminukams, bet dar didesnė problema anksčiau iškildavo ultralight spiningavimo mėgėjams, patyriau tai savo kailiu. Vyraudavo tendencija – kuo mažesnis galvakablis, tuo grubiau jis pagamintas.
Geriausi, mano nuomone, yra su dviem užkarpėlėmis, kurių viena nukreipta žemyn, o kita – aukštyn. Taip pat geri tie, kurie turi ant tų švininių fiksatorių apvalius rantelius. Dažniausiai mūsų spiningautojų naudojami su viena užkarpėle yra prasčiausi.
Kai buvau susižavėjęs spiningavimu smulkiais masalais, visada į žūklę nešiodavausi mažą dildę, su kuria padailindavau tuos grubius liejinius ant galvakablių kabliukų kotelių. Žinoma, dalį jų jau pasiruošdavau prieš žūklę.
Aš visa tai dabar pasakoju, nes kažkada prisipirkau tiek įvairių tokio tipo galvakablių, kad veikiausiai dar užteks dešimčiai metų. Žvejoju, nejau išmesi...
Dabar gaminami gerokai tobulesni. Tačiau žūklės prekių parduotuvėse, kaip ir mano atsargose, galima rasti ir seno pavyzdžio galvakablių, todėl galbūt šis rašymas nebus visiškai bevertis.
Šiuolaikiniai galvakabliai gaminami, jei taip galima išsireikšti, gerokai „grakštesni“, jie mažiau plėšo guminukus. Galimi dviejų tipų guminukus ant kabliuko kotelio prilaikantys patobulinimai, tai yra naujos kartos fiksatoriai.
Labai geras pavyzdys – Lucky John Goliat Jig Junior, Lucky John Monster Jig, Lucky John Round Head galvakabliai, kuriuose gamintojai išsprendė visas mano minėtas problemas. Šiuose galvakabliuose įtaisyta prie kabliuko kotelio prigludusi plona viela, kurios galas užlenktas. Nefotografavau pavyzdžių, nes Lucky John firmos pateiktuose piešiniuose šie subtilūs fiksatoriai matosi kur kas geriau nei nuotraukose.
Beje, Lucky John Goliat Jig Junior masalo fiksatoriaus užlenkimas nukreiptas kabliuko gylio link, o Lucky John Monster Jig ir Lucky John Round Head galvakabliuose – priešinga kryptimi ir yra kabliuko kotelio apačioje. Koks skirtumas? Aš nejuntu jokio – gerai ir taip, ir anaip.
Visgi seno pavyzdžio galvakabliuose esantys guminukų fiksatoriai turi ir šiokios tokios racijos. Kuomet galvakablio galvutė yra nedidelio svorio, o prilaikantis silikoninį masalą švino liejinys, lyginant su galvute, būna gana masyvus ir ilgas, toks galvakablis padeda ilgiau išsilaikyti guminukui horizontaliai. Tas „ilgiau“ galbūt ir labai menkas laiko tarpas, tai sekundė ar jos dalis, tačiau gali turėti teigiamos reikšmės vilioklio animacijai.
Dėl šios priežasties neatsisakyta ir senesnio tipo guminuko fiksavimo principų. Tik, suprantama, dabar galvakabliai išliejami kokybiškesni. To pavyzdys būtų Lucky John Barbarian galvakabliai, kur pasirinktas pakankamai progresyvus fiksavimas – ant kabliuko kotelio išlietas gana ilgas švininis „pastorinimas“ su dviem apvaliais ranteliais.
Šią temą pratęsiu kitame rašinyje, kur kalbėsiu apie volframinius galvakablius ir ofsetines galvutes.
Romualdas Žilinskas
