Valas Seaguar Reel Soft 25m 0.117mm

Lynus mes įpratę vadinti šilumamėgėmis žuvimis. Iš tiesų juk taip ir yra – auksašoniams patinka sulės įšildyti vandenys, jie nėra jautrūs deguonies trūkumui, tad puikiai jaučiasi vandenžolėmis apžėlusiuose dumblynuose, kuriuos kitos žvynuotosios neretai aplenkia iš tolo. Bet kiekviena žuvų rūšis kuo nors nepanaši į kitas ir turi savitą ekologinę nišą.

Spiningavimas poledinei žvejybai skirta blizgute yra gana plati dirva eksperimentams, Norėjau pasakyti, kad meškeriotojas, atsižvelgdamas į kiekvieno modelio individualumą, gali naudoti vis kitokią jo vedimo techniką. Taip pat nėra būtina visą laiką žuvauti tik priedugnio zonoje ir leisti masalui nuskęsti, nes pasitaiko dienų, kuomet žuvys kimba viduriniuose vandens sluoksniuose ar prie pat paviršiaus.

Jei manote, kad tokios žiemos kaip dabar, pas mus prasidėjo maždaug tik prieš dešimtmetį, klystate. Naujieji Metai be sniego ir ledo nelabai stebino ir prieš penkiolika metų ar net anksčiau. Tiesa, taip nutikdavo ne kasmet, būdavo, net labai šaltas žiemas keisdavo šiltos, bet toji tendencija vis dažnėjo, kol tikroji žiema veikiau tapo išimtis nei taisyklė.

Regis, ką galima išsamiai parašyti apie spininginį pavadėlį, kuris yra pagamintas iš vienos ir tos pačios medžiagos – šiuo atveju iš fluorokarbono. Tiesą sakant, prieš pradėdamas straipsnį niekada negalvoju, kiek bus teksto, bet mąstau, ką tame tekste išdėstysiu, kaip pagrįsiu savas mintis. O minčių prisikaupė pakankamai...

Sumaniau parašyti straipsnį apie valą. Kaip žinote, jo yra trys pagrindinės rūšys: monofilamentinis, fluorokarboninis ir supintas iš keleto ar keliolikos sintetinių gijų pintukas. Kadangi rašydamas noriu sužinoti viską iki smulkmenų, susirinkti kuo daugiau patikimos (niekada nesu garantuotas) informacijos, visa galva panirau į internetą, ėmiau vartyti žurnalus žvejybine ir ne vien žvejybine tematika, nes pasidarė įdomu, kada buvo pagamintos pirmosios vienos ar kitos rūšies gijos.

Kaip jau minėjau praeitame rašinyje, silikoninių sliekų įvairovė yra pribloškianti, tačiau ne kiekvienas iš šių masalu vienodai gerai vilios žuvis naudojant tokią pačią sistemėlę ar (ir) pravedimo techniką. Kaip bebūtų, tačiau mums „artimesni“ sliekai su panašiomis į tvisterio uodegėlėmis, kadangi jie papildomai vibruoja.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Kuo labiau įsibėgėja vasara, tuo labiau kai kurie mūsų vandens telkiniai apželia vandens augalais. Ir tai tampa didelę problema meškeriotojams, kurie nori juose pažvejoti. O juk nedideliame ežere, karjere, tvenkinyje ar senvagėje tokiu metų laiku galima tikėtis puikaus laimikio – karosai, lynai, kai kur ir karšiai visai neprastai jaučiasi tuose džiunglėmis tapusiuose vandenyse.

Apie žiobrių žūklę tiek dugnine, tiek ir plūdine meškere jau esu rašęs ne vieną straipsnį, veikiausiai rašysiu ir ateityje, rašau ir dabar. Dauguma žvejų turi savo mėgstamus gaudymo būdus, kuriuos pritaiko pamėgtose upėse. Tačiau kita dalis meškeriotojų orientuojasi į šių žuvų kibimą nekreipdami dėmesio į konkrečius vandens telkinius ir važiuoja žuvauti ten, kur geriausiai kimba. Tai – universalūs žūklautojai.

Aš nuolat kartoju, kad nėra masalų, kurie skirti konkrečiai žuvų rūšiai, nes vilioklių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiu spiningavimo būdu žvejosi. Panašiai vertinu ir spiningus. Visgi šiame straipsnių cikle yra nuoroda „vobleriai“, o tai jau gana svarbus akcentas.

Kartais pavasario pradžioje tenka stebėti įdomų reiškinį: kažkur vidury laukų telkšo bala, prie jos sustatytas tuzinas automobilių ir pakrantes nugulę vyrai su meškerėmis rankose. Ką jie ten gaudo? Ogi lynus. Ir ne bet kokius, tačiau tuos tikrus svarius auksašonius lynus, kuriuos nebūtų gėda parodyti net patiems priekabiausiems „žvejams-kritikams“.

Spiningaujant vėgėles tiek guminukais, tiek ant galvakablių užmautomis žuvelėmis kažkokių ypatingų įrankių nereikia. Viskas čia paprasta – pasirenki įrangą pagal užmetimo svorį ir, suprantama, atsižvelgdamas į tai, kad teks žvejoti naktį, orientuotis kaip ir vėgėlei – ne akimis, bet kitais savo jutiminiais organais.

Gyvenam ir tobulėjam, prisitaikom prie mums siūlomų gamybos naujovių. Tačiau skubėdami tobulėti neretai krentam į kraštutinumus. Suprantama, kad kalbu apie žvejybą. O tie kraštutinumai labai matosi pažvelgus į meškeriotojų naudojamus pavadėlius plėšrūnėms – dar, regis, neseniai didžioji dauguma lydekų, sterkų ar šamų gaudytojų naudojo įvairių tipų metalinius pavadėlius ir per kelis sezonus tos daugumos dauguma pradėjo rišti vien tik fluorokarboną. Bet gal pradėsiu nuo pradžių...

Balandis jau įpusėjo, todėl visos karpinės žuvys upėse gana aktyviai maitinasi. Tačiau senkant vandeniui, kas ir vyksta būtent dabar, taip pat artėjant daugelio žvynuotųjų nerštui, žuvys gana smarkiai migruoja, todėl rasti tinkamą vietą žūklei yra sudėtinga.

Prieš gerą dešimtmetį gana smarkiai pajutome klimato atšilimą ir tuometinės tikrosios žiemos, kuomet vandens telkiniai pasidengdavo ledu, prasidėdavo tik po Naujųjų Metų švenčių. Po to sekė keli metai iš eilės, kai oro temperatūra krisdavo į „minusą“ kone kalendoriniu tikslumu. Poledinės žūklės mėgėjams tai buvo tarsi koks išganymas, jau, regis, lietuviškas klimatas tapo toks, kokį prisimename iš dar ankstesnių laikų. Deja, oras vėl atšilo ir šįmet dus sykius vandens telkiniai pasidengę ledo šarvu, du kartus jį pametė.

Romanui „Atsisveikinimas su ginklais“ Ernestas Hemingvėjus parašė 47 pabaigas. Todėl ir šio straipsnio pavadinimas toks – juk niekas negali atspėti, kada vandenį aptrauks ledo pluta ir plūdininkai padės savo „ginklus“ į kampą iki kitų metų. Kita vertus, didesnioji dalis meškeriotojų tai jau padarė: šalta, drėgna, žuvys vangios...

Žūklė naktį mane visada viliojo savo ramybe bei paslaptingumu. Tačiau nepradėsiu pasakoti apie jonvabalių švytėjimą ar krentančias žvaigždes. Gal geriau tiesiog imkime ir pažvejokime, juolab, kad antroji vasaros pusė yra idealus metas meškerioti tokiu paros laiku karšius plūdine meškere.

Trečia diena Nemune vienoje vietoje kasryt ateinu žvejoti karšių. Gaudau juos dugnine be šėryklėlių, nes nematau prasmės kabinti papildomų detalių paprastoje sistemėlėje, kadangi metu masalą tokiu atstumu, kad be problemų galiu ten numesti ir jauko rutulius. Dvi dienas neprastai kibę plačiašoniai staiga užsiožiuoja ir nebenori ragauti masalo. Tas masalas – perlinė kruopa ir 2 – 3 „dzikeliai“. Galima bandyti ir kuo kitu, tačiau šioje upės atkarpoje vietiniai meškeriotojai nuo seno kruopomis šeria karšius, tad toks pasirinkimas geriausias. Pats vidurvasaris, todėl masalas nedidelis, nors šiaip jau stambiems karšiams kartais ir naktiniai sliekai neprošal... Tądien grįžtu namo tuščiomis.