Ar reikia bijoti silikoninių sliekų?
Kaip jau minėjau praeitame rašinyje, silikoninių sliekų įvairovė yra pribloškianti, tačiau ne kiekvienas iš šių masalu vienodai gerai vilios žuvis naudojant tokią pačią sistemėlę ar (ir) pravedimo techniką. Kaip bebūtų, tačiau mums „artimesni“ sliekai su panašiomis į tvisterio uodegėlėmis, kadangi jie papildomai vibruoja.
Bene paprasčiausias, bet tikrai neprasčiausias būdas spiningauti tokio tipo silikoniniais sliekais yra šoninio pavadėlio sistemėlė arba vadinamoji paternoster. Šitokia žūklė paprastai taikoma tuomet, kai gaudome žuvis visai prie pat dugno. Visgi čia yra tam tikri niuansai, kurie turės įtakos silikoninių sliekų animacijai ir kibumui.
Žinoma, ilgai nesukus galvos galima naudoti tokią pačią paternoster, su kuria įpratę spiningauti gaudydami žuvis riperiais ir tvisteriais. Jokiu būdu nesakau, kad nieko nepagausite, bet jei jau bandome žuvauti kokiu nors masalu, tai išnaudokime jo galimybes maksimaliai. Taigi kuo ypatinga šoninio pavadėlio sistemėlė gaudant sliekais...
Kitoks paternoster
Visų pirma – pavadėlio ilgiu. Žuvaudami įprastesniais silikoniniais masalais, o kitąsyk ir naudodami įvairias vabzdžių imitacijas, žvejai neretai riša net ir labai trumpus pavadėlius su mintimi, kad vilioklius bus galima ne tik traukti vienodu greičiu, tačiau dar ir trūkčioti. Ir tai neretai pasiteisina.
Tačiau silikoniniams sliekams siūlyčiau rišti net iki 1,5 m ilgio pasaitėlius ir traukti vilioklius lėtai, kartais padarant kelių sekundžių pauzes. Beje, pauzių metu sulaukiama ne ką mažiau kibimų nei vedant masalus, o kartais tik tada žuvys griebia šiuos vilioklius. Reikėtų dar akcentuoti, kad kuo prastesnis yra kibimas, tuo ilgesni pasirenkami pasaitėliai.
Tokie ilgi ir lankstūs masalai betraukiami ne tik vibruoja papildomomis uodegėlėmis, tačiau dar ir lanksto savo ištęstą kūnelį. Faktas, kad vedant greitai, šie viliokliai lankstysis dar labiau, o uodegėlės virpės dar smarkiau. Tačiau tokie sliekų judesiai žuvims atrodys nenatūraliai ir jos į kirminus reaguos teigiamai tik tuomet, kai bus labai aktyvios. Ir tai, beje, liečia tiek ešerius, tiek sterkus, tiek ir lydekas.
Kitas skirtumas – nedidelis atstumas nuo pavadėlio iki svarelio. Regis, kuomet naudoji tokius ilgus pavadėlius, kaip tik geriau būtų tą atstumą daryti didesnį, nes pauzių metu sliekas ilgiau skęs iki dugno. Išvada tikrai logiška, bet praktikoje yra kitaip. Kodėl – man sunku atsakyti, tačiau visada geresni rezultatai gaunami tuomet, kai valo atkarpa tarp pavadėlio ir svarelio yra iki sprindžio dydžio.
Svarelis sistemėlei parenkamas kiek galima lengvesnis, kadangi spiningaujant su ilgais pavadėliais, masyvus gramzdas gali turėti neigiamos įtakos kibimo identifikavimui. Ypač, kada gaudoma užmetant masalus dideliu atstumu. Šiuo atveju susiduriame su tam tikrais prieštaravimais, nes norint toli nusviesti masalą reikalingas ir sunkesnis svarelis, todėl tenka preciziškai suderinti sistemėlę.
Deja, kartais prisieina aukoti užmetimo nuotolį, nes kokia nauda, jei vangiai kimbančių žuvų (taip dažniausiai nutinka viliojant ešerius) mes paprasčiausiai nejausime. Nors kitąsyk gelbsti tai, jog traukiame masalą lėtai, darome pauzes, vilioklis yra iš „valgomo“ silikono, todėl net neaktyvi žuvis gana ilgai laiko slieką gerklėje. Toks kibimas paprastai juntamas tarsi papildomas svoris gale valo ir mažiau patyrę žvejai jį gali paprasčiausiai ignoruoti.
Kabliukus galima naudoti tiek ofsetinius, tiek paprastus ilgakočius vienšakius, tiek dvišakius. Prasčiausias variantas, suprantama, bus vienšakiai, nes sliekai gana greitai nusismaukia nuo kabliukų kotelių. Galima pasidaryti patikimesnių – tereikia storesniu siūlu apvynioti kelias vijas apie kabliuko kotelį (maždaug ties jo viduriu) ir užlašinti klijų.
Bet vargu ar kas tuo užsiims, juolab, kad ofsetiniai kabliukai mažiau kliūva už žolių ir kerplėšų. Nuo dvišakių kabliukų silikoninis sliekas paprastai nenusimauna, nors kliuvinius jie renka irgi ne ką mažiau nei vienšakiai.
Ofsetiniai kabliukai ؘ– irgi ne be priekaištų. Mane visada nervina, jog pagaminti iš trapesnio ar minkštesnio silikono masalai, užkibus žuviai, neretai suplyšta ties tiesiuoju trumpu tokio kabliuko koteliu. Ir paprastai šie masalai lyg tyčia žuvims būna „skaniausi“. Gal tai lemia, kad jie labiausiai prisodrinti atraktantų, to aš negaliu pasakyti. Laimei, sliekai yra ilgi, todėl žirklutėmis ar peiliuku galima pašalinti suplyšusį galą ir masalo animacija bei išvaizda nė kiek nenukentės.
Dar grįžtu prie pavadėlių. Juos rišu iš minkšto (soft) fluorokarbono, kadangi fluorokarbonas pakankamai atsparus moliuskų kriauklėms, aštrioms akmenų briaunoms ir bent kažkiek apsaugo nuo lydekų dantų. Sakau „bent kažkiek“, nes ešeriams paprastai naudoju 0,18–0,22 mm diametro giją, o gaudydamas sterkus – 0,25–0,28 mm storio pavadėlius.
Nesudėtinga, jei gerai moki džigauti
Visgi man gerokai smagesnė žūklė su Texas Rig sistemėle. Faktiškai tokios sistemėlės konstrukcija (esu apie ją rašęs atskirą straipsnį) mažai kuo skiriasi nuo paprasto galvakablio, o ofsetinė galvutė su kabliuku būtų kone Texas Rig atitikmuo. Galbūt esminis skirtumas, kad su Texas Rig masalas turi daugiau laisvumo.
Kita vertus, Texas Rig yra jautresnė, kadangi pro kulkos formos svarelį valas praveriamas kiaurai. Taip pat šios sistemėlės gramzdas mažiau kliūva už kerplėšų, žolių. Tačiau pastarieji du privalumai yra tik naudojant klasikinę Texas Rig, nes būna ir kitokios jos variacijos. Tarkim, aukščiau svarelio prispaudžiamas stop mazgas, kuris neleidžia gramzdui slankioti ir tuomet sistemėlės jautrumas sumenksta. Arba naudojamas nestandartinis svarelis.
Gal nukrypstu nuo temos, bet kalbą nusukau vien todėl, kad nelabai suprantu tokių „patobulintų“ Texas Rig sistemėlių prasmės – ar ne paprasčiau spiningauti ofsetine galvute arba įprastu galvakabliu? Juk ofsetinės galvutės, kaip ir galvakabliai, irgi būna įvairių formų, kulkos – taip pat.
Texas Rig sistemėle galima spiningauti įvairiuose vandens lygiuose. Dabar jau vyksta visai kitoks spiningavimas nei su paternoster, kaip sakiau, žuvaujama aktyviai, gaudome žuvis nebūtinai palei dugną, nors tokia žūklė daugiausiai liečia ešerius Todėl svarelis parenkamas lengvas.
Ešeriams paprastai imu iki 5 g gramzdą, kai kada išsiverčiu vien su pasunkintais ofsetiniais kabliukais. O ir šį maksimumą naudoju gaudydamas didesniais silikoniniais sliekais. Didesni, mano požiūriu, dryžuotiesiems plėšrūnams bus iki 10 cm dydžio silikoniniai kirminai. Jei palygintume su mūsų naudojamais tvisteriais ar riperiais, tai gana solidus dydis. Tačiau sliekai – kitokio tipo viliokliai ir didesni ešeriai tokių gabaritų masalų nebijo, jų netgi nori.
Sterkams siūlomi dar stambesni kirminai. Šie plėšrūnai mielai griebia iki 15 cm dydžio silikoninius sliekus, patys didžiausi gundosi net 20 cm jų imitacijomis. Žinoma, gaudomi sterkai didesnėse gelmėse, tad svarelis čia jau gali būti naudojamas iki 10 g svorio. Nors paprastai išsiverčiu iki 7–8 g „kulkomis“, nes pati patraukliausia tokių silikoninių masalų animacija būna tada, kai jie kuo mažiau apkrauti papildomu svoriu.
Prieš tai ne veltui Texas Rig sugretinau su paprastais galvakabliais ir ofsetinėmnis galvutėmis, nes iš principo gaudymas šia sistemėle yra labai panašus. Mūsų žvejai be reikalo baiminasi panašių naujovių, kadangi žūklauti, bent jau Texas Rig, nėra sudėtinga, jei esi gerai įvaldęs džigavimą. Na, taip, spiningaujant pastarąja sistemėle viskas atliekama švelniau, subtiliau, bet tai natūralu – svareliai, palyginti su masalo dydžiu, yra gana lengvi.
Todėl be reikalo gaiščiau laiką pasakodamas apie „uodeguotų“ sliekų traukimo techniką, nes šia tema esu rašęs dešimtis kartų.
Romualdas Žilinskas
