Atsisveikinimas su ginklais
Romanui „Atsisveikinimas su ginklais“ Ernestas Hemingvėjus parašė 47 pabaigas. Todėl ir šio straipsnio pavadinimas toks – juk niekas negali atspėti, kada vandenį aptrauks ledo pluta ir plūdininkai padės savo „ginklus“ į kampą iki kitų metų. Kita vertus, didesnioji dalis meškeriotojų tai jau padarė: šalta, drėgna, žuvys vangios...
Kai kurių plūdine meškere gaudančių žvejų įsitikinimu – lapkritis-gruodžio pradžia yra „tuščias“ laikas. Dažniausiai tuo metu iš po nakties mažesni ežeriukai, tvenkiniai, karjerai, upių senvagės jau aplediję. Tačiau būtent tuose telkiniuose ir yra palyginti nemenkų galimybių uždaryti atviro vandens sezoną „su trenksmu“. Suprantama, kad dabar čia poros kilogramų karšių ar lynų netrauksite, tačiau kuojų ir plakių galima pasigauti pakankamai daug, pasitaikys gal ir karšiukų, raudžių, o ešerių – garantuotai, tačiau reikia žinoti, kokiose vietose ir kaip šias žuvis žvejoti.
Didelėse upės, kuriose labiau mėgstu žuvauti ir dažniau ten meškerioju, žuvų rūšių pasirinkimas įvairesnis, todėl dar drąsiai galima pridėti meknę, šapalą, žiobrį, bet kalbėsiu apie anksčiau suminėtus vandens telkinius.
Rašinys labiau orientuotas į pradedančiuosius meškeriotojus arba tuos, kurie retai gaudo vėlų rudenį ir žiemos pradžioje, todėl pasistengsiu kalbėti be ypatingų išvedžiojimų, paprastai.
Giliai? Sekliai? Per vidurį...
Ženkliai nukritus vandens temperatūrai visos žuvys iš priekrantės zonos pasitraukė į gilesnes vietas – ruošiasi žiemoti. Todėl iš pradžioje vardytų vandens telkinių geriausiai rinktis tuos, kuriuose netoli kranto yra palyginti dideli gylio skirtumai – galima rasti ir duobių, ir vidutinės gelmės plotų, ir seklumų. Labai gilūs ir visiškai seklūs, lėkšti mažiau patyrusiam žvejui dabar netiks.
Kad būtų aiškiau, pailiustruosiu visa tai pavyzdžiu. Tarkim, šalia 4–5 m gylio duobės maždaug 20–30 m atstumu yra 2–3 m gylio vidutinė gelmė, po to tęsiasi 1–1,5 m gylio seklumos. Idealus variantas, kai tokie dugno pakilimai išsidėstę nuožulniame šlaite arba (ir) sudaro savotiškus laiptus-aikšteles.
Toji vidutinė gelmė ir yra mūsų pasirinkta žūklavietė. Šiuo metų laiku žuvys vis tiek maitinasi, tačiau maisto jos ieško ne pačioje duobėje ir ne seklumoje, o dažniausiai netoli giliausios vietos pakraščių.
Didelis privalumas, jei toks nuožulnus šlaitas palaipsniui seklėja, tarsi „išeina į krantą“ tarp didesnių vandenžolių plotų. Nors dabar jau vėlus metų laikas ir vandens augalija sunykusi, tačiau ne visa, nes yra ir visžalių augalų, kurie tarsi medžiai rudenį apmiršta tik dalinai. Ir nors tos pūvančios žolės nepatinka žuvims, bet dideliuose takuose tarp jų visada susiranda sau ką nors ėdamo, žvynuotosios apsilanko ir buvusių sąžalynų pakraščiuose.
Reikia turėti omenyje faktą, kad augalai tokiuose vandens telkiniuose paprastai želia dumblėtame dugne, tad netoli augmenijos yra truputį didesnė vandens temperatūra, nes tamsus dugnas greičiau įkaista saulėje. Bent kiek šiltesnis vanduo dabar – kone pagrindinis faktorius, kuris teigiamai veiks žuvų apetitą.
Artėjant žiemai žuvų grupavimasis tam tikrose vietose kaskart vis labiau išryškėja. Regis, kelios panašios žūklavietės, gyliai, dugno pobūdis niekuo nesiskiria, tačiau vienur žvynuotųjų yra, o kitur gali kiaurą parą tuščiai prakiurksoti su meškere rankose. Tai lemia netoliese esančios gilios duobės, kur žuvys renkasi žiemoti. Jei tos duobės arti žvynuotųjų poreikius tenkinančių plotų, tada, esant palankiam orui, žuvys čia suplaukia bent šio to užkąsti.
Kita vertus, žuvų rasi tikrai ne visose duobėse, kurios, kaip ir minėtos žūklavietės, taip pat atrodo labai panašios. Kodėl pasirenka vienas duobes, bet ignoruoja kitas – šito tiksliai nežinau. Manding, kad tai susiję ir su maitimvietėmis vėlyvą rudenį. Būdamos vangios ir taupydamos kalorijas, žvynuotosios pasirenka arčiausiai esančius ir produktyviausius maisto atžvilgiu šalia duobių tuos sąlyginai seklesnius plotus.
Ploni valai, lengvos plūdės...
Plūdinės įranga vėlyvą rudenį turėtų būti itin subtili. Šiuo metų laiku vanduo nuskaidrėjęs, bet galbūt esmė netgi ne ta – dabar žvynuotosios atsargiai ragauja masalą, ne tokios aktyvios, kokios buvo dar prieš mėnesį. Tuo nesyk įsitikinau praktiškai – kartais pakanka pririšti 0,01 mm plonesnį pavadėlį ir kibimas suaktyvėja arba atsiranda, jei jo ligi tol nebuvo.
Dabar pagrindinį valą renkuosi maždaug 0,12–0,14 mm diametro, pavadėlis būna atitinkamai 0,10–0,12 mm storio, geriausiai iš labai minkšto monofilamento arba fluorokarbono. Beje, fluorokarboninės gijos, kaip ir monofilamentinės irgi yra nevienodo standumo, todėl pavadėliams riškite minkštesnes. Atminkite, kad net ir valo standumas lems žūklės rezultatus, jis ne ką mažiau svarbus už gijos storį.
Galima naudoti netgi plonesnius valus, bet kartais sulaukiu malonių siurprizų ir koks nors žiovaujantis karšis arba karosas vien savo svoriu gali nutraukti plonytę giją.
Beje, fluorokarbonas savo tvirtumu nusileidžia monofilamentiniams valams, suprantama, tikrai kokybiškiems ir „neužstorintiems“. Todėl žiūrėkite fluorokarbono tvirtumą, nes diametras ne taip svarbu. Šios gijos visiškai nematomos vandenyje, nieko tokio, jei pavadėlis truputį storesnis už pagrindinį valą, esmė – pasaitėlis turi būti šiek tiek silpnesnis, tai yra viena iš svarbiausių žvejybos taisyklių.
Dar vienas žūklę įtakojantis faktorius – pavadėlio ilgis. Bet čia susiduriama su tam tikru dviprasmiškumu ir tenka ieškoti vidurkio. Visomis žūklės sąlygomis pasitvirtinusi taisyklė: kuo vangesnė, atsargesnė žuvis – tuo ilgesnis pavadėlis. Kita vertus, neaktyvi žvynuotoji, „atbulomis“ lūpomis beragaudama masalą ant ilgo pavadėlio, gali nė nepajudinti plūdės.
Todėl reikia orientuotis į konkrečias sistemėles, plūdės plūdrumą, gelmę, žuvų aktyvumą, čia tikrai negalima nurodyti tikslaus pasaitėlio ilgio. Aš tokiu metų laiku dažniausiai rišu 50–70 cm atkarpą, kitąsyk ir ilgesnę, bet, pasikartosiu, tai nėra tas nekintamas dydis.
Plūdes renkuosi labai jautrias – dažniausiai plonos verpstės arba labai ištęsto lašo formos su ilga ir plona antenėle. Tokias paprastai naudoja žvejai sportininkai, jomis nepažuvausi greitesnėje, nevienalytėje tėkmėje, bet juk dabar kalbu apie stovintį arba beveik stovintį vandenį.
Plūdes tvirtinu ant valo nejudamai. Nors žvejoju bolonine arba 4,2–4,5 m ilgio tolimojo užmetimo meškere, laisvai užmetu visą sistemėlę reikiamu atstumu, nes gylis žūklavietėje, kaip minėjau, yra ne didesnis nei 3 m. Plūdės nedidelio plūdrumo – 1,2–2,5 g ir tik labai retai imu 3 g plūdę. Pastarąją naudoju vėjuotu oru.
Visgi pučiant stipresniam vėjui žūklė būna labai prasta. Esmė ta, kad žuvys beveik nečiumpa judančio masalo, o lengvą plūdelę laisvai stumdo dažnas šiuo metų laiku smarkus vėjas, nepadeda net ir plonas pagrindinis valas. Aišku, galima rasti užuovėjų ties stačiais krantais arba miško, bet tai jau būtų idealus atvejis, kada ir šiaip aptikti žuvingas vietas sudėtinga.
Svarelius ant valo išdėstau grandinėle. Arčiausiai plūdės užspaudžiu sunkiausią, o apačios link jie po truputį lengvėja. Tai gana gerai žinoma sistemėlė, nematau prasmės smulkiau aiškinti. Juolab, kad nereikia jos ir aklai kopijuoti. Čia yra toks gramzdų pasirinkimo ir išdėstymo principas – kuo lengvesnė bus plūdė ir mažesnis gylis, tuo mažiau ir mažesnės masės svarelių reikės. Bet dabar sunkesnių nei 0,4 g ant valo nespaudžiu.
Masalas su tokia sistemėle palyginti lėtai skęsta ir šiltesniuoju metų laiku ji būtų neparanki – aukšlės, saulažuvės, smulkios kuojytės, raudės čiuptų besileidžiantį vilioklį. Bet dabar ir smulkmė apsnūdusi, ji nezuja po visus vandens sluoksnius, bet laikosi padugnėje.
Prie pat jungiančiojo pavadėlį su pagrindine gija suktuko tvirtinu patį lengviausią šratelį. Jis, pučiant menkam vėjeliui, gali būti kaip savotiškas inkaras. Bet geriau vėjo nebūtų... Tokiu atveju sistemėlę sureguliuoju taip, kad dugną liestų ne apatinis svarelis, o tik masalas.
Apie kabliukus nekalbėsiu, nes arba nieko naujo nepasakysiu, arba nuklysiu nuo temos. Juk taikysite juos pagal masalus, o viliokliai, kaip matysite vėliau, smulkūs, tad ir kabliukai bus nedideli, plonavieliai.
Jaukinimo ypatumai
Šaltame vandenyje nereikia labai kvapnių prievilų, tai žino net pradedantieji meškeriotojai. Dabar netgi nenaudoju brangių jaukų, visiškai pakanka žūklės prekių parduotuvėse siūlomų bazinių ir universalių, tarp kurių, atvirai sakant, neretai didelio skirtumo nejaučiu. Bet kokiu atveju reikėtų rinktis smulkios struktūros prievilus, į jų sudėtį, kitaip nei šiltesniu metų laiku, nemaišau jokių augalinių priedų.
Esminis dalykas ruošiant prievilą dabar veikiausiai yra ne tiek jo sudėtinės dalys, kiek pats jauko paruošimas – tam skiriu dėmesį. Prievilo rutuliai geriau lai pradeda irti beskęsdami, nei būna labai lipnūs. Dabar ne tas metų laikas, kuomet supultų prie jauko smulkmė, o žuvys, kurias ruošiuosi gaudyti – neaktyvios ir nepradės kąsniais doroti apelsino dydžio rutulių.
Dar vienas svarbus aspektas – jauke turėtų būti bent nedidelė dalis to, kuo bandysime vilioti žuvis. Turiu omenyje trūklių lervas, musės lervas arba kapotus sliekus. Pastarasis priedas – tik iš bėdos, kadangi sliekais tokiame šaltame vandenyje žvejoju rečiau, nes jie savo patrauklumą kuojoms bei plakiams, vėstant vandeniui, ima prarasti. Daug to „gėrio“ nereikia, nes ir žuvis permaitinsite, ir bus brangu. Gera sauja uodo trūklio lervų standartiniam 1 kg pakeliui jauko jau bus neblogai.
Į žūklavietę pašarą sumetu palyginti koncentruotai. Stengiuosi jį pateikti nedideliame plote ir tik atėjęs meškerioti vandenin metu apie 2/3 viso prievilo kiekio. Šaltame skaidriame vandenyje žvynuotosios baikščios, todėl dažnas rutulių svaidymas palyginti nedideliame gylyje gali jas ilgam išbaidyti iš žūklavietės. Jei tik yra galimybė, kur nors netoliese primetu jauko į dar vieną vietą, todėl esant nekibai arba išgaudžius būrelį žuvų, turiu alternatyvų variantą.
Viena įdomi detalė. Radus naują tinkamą vietą pirmąją dieną gali būti labai prastas kibimas, nors, atrodo, viskas padaryta tinkamai. Tačiau rytdiena veikiausiai nudžiugins, nes žuvys daug dažniau nardins plūdę. Taip kartais atsitinka, kadangi tokiu metų laiku į prievilą žuvys gali sureaguoti labai pavėluotai, vėliau jos jau įpranta jaukinamos.
Įprasti ir neįprasti masalai
Turbūt geriausias masalas lapkričio mėnesį yra uodo trūklio lervos. Tačiau jas reikėtų rinktis kokybiškas, šviežias, dideles. Ant mažyčio plonavielio kabliuko užmauta viena lervutė daug geriau vilios kuojas ir plakius nei kuokštelis smulkesnių. Tinkamai užmauta ji netgi kurį laiką rangysis.
Musės lervos ir dabar neprarado savo patrauklumo, nors to paties negalėčiau pasakyti apie sliekus. Nors jos šaltame vandenyje net ir lengvai pervertos per odelę gali tapti nejudrios, visgi balta lervų spalva, veikiausiai ir kvapas bei skonis masina kuojas bei plakius.
Vėlgi nereikėtų persistengti su vilioklio kiekiu – geriau yra viena arba dvi lervos, nei jų kuokštas. Neblogas variantas – musės lerva ir 2–3 uodo trūklio lervutės.
Vienas iš geresnių masalų yra manų kruopų tešla. Pasigaminti paprasta. Vanduo ir manai. Kartais įdedu dėl kvapo truputėlį medaus, įvarvinu anyžių lašų. Minkau, kol ranka pavargsta ir tešla tampa nei labai minkšta, nei kieta, pavadinčiau: tąsi. Man sunku aprašyti to tąsumo pobūdį, juk neišmatuosiu. Bet prie pirštų limpa net labai, o ir drabužius tepa, tačiau šaltame vandenyje greitai sukietėja. Todėl, kaip ir visi žvejai, manų kruopų tešlą ant kabliuko užšvirkščiu švirkštu (be adatos, suprantama). Beje, dabar manų tešlos galima nusipirkti ir žūklės prekių parduotuvėse.
Kažkada gal būtų neįprasta, bet dabar jau man visai nenuostabu, kad kuojos, plakiai ar karšiai kokiuose nors vandens telkiniuose vis dar kibs ir ant augalinės kilmės masalų. Vienais metais lapkritį tvenkinyje Kėdainių rajone kuojos rijo tik kviečius. Didžiulės „mamos“, o kibimas – masalas nespėja nuskęsti. Tiesą sakant, įjunkusios, nes ten nuo pat pavasario nuolat berdavau kviečius, jais ir žvejojau.
Siūlyčiau išmėginti ir netradicinius gyvūninės kilmės masalus, nors nemanau, kad mūsų žvejai tuo užsiims. Bet vis tiek paminėsiu...
Kiečių sausuose stiebuose randamas lervutes yra puikus karpinių žuvų vilioklis. Jos panašios į musės lervas, tik smulkesnės, tokio dydžio kaip vadinamieji „pinkai“.
Arba pakilnoję dugno akmenis ant jų apatinės dalies rasite kažkokių keistų mažų padarėlių. Tai – vienadienių lervos. Tie vabzdeliai labai gležni, tačiau užmauti ant kabliuko įmanoma. Ir juos kuojos labai mėgsta.
Visgi šių lervų daugiau yra upėse ir upeliuose, todėl pasirinkti jų derėtų dar prieš žūklę. O ant jų žuvys vienodai gerai kimba ir tekančiuose, ir stovinčio vandens telkiniuose.
Kai žvynuotosios nebenori vienos rūšies masalo, derėtų bandyti jį keisti kitu ir kibimas vėl atsinaujins. Ne visada, tačiau toks scenarijus įmanomas. Po kurio laiko galbūt kuojos arba plakiai vėl panorės ankstesnio vilioklio.
Bet gali nutikti ir taip, kad nė vienas iš minėtų masalų negundys žvynuotųjų. Karšiai šiuo atžvilgiu pastovesni, jie paprastai per tą trumpą šviesųjį paros metą ima tik kažkokį vieną masalą, nors vasarą neretai būna visiškai kitaip – tada plačiašonių skonis gali kisti ir tris kartus į dieną.
Geriausias oras – ne dargana
Lapkričio mėnesį, netgi nežiūrint, koks tądien oras, žuvys geriau kimba antroje dienos pusėje. Ypač toji tendencija išryškėja skaisčiai šviečiant saulei. Paprastai šiuo metų laiku giedra asocijuojasi su šalnotais rytais, tada oro bei vandens telkinio pakraščių temperatūra būna žema. Per dieną saulė įkaitina telkinio dugną, vanduo pašyla ir žuvys tampa aktyvesnės.
Tačiau pasitaiko ir tikrai kibių rytinių žūklių. Bet lapkritis lieka lapkričiu, nors pastarąjį dešimtmetį gruodis neretai būna tik vėlaus rudens tęsinys, tad dabar galimi neilgi aktyvumo protrūkiai bei ilgos pauzės, kai žvynuotosios nebenori žiūrėti į jokį masalą.
Pasitaiko, kad tos pauzės užtrunka net kelias valandas, tad tenka gerai apsiginkluoti kantrybe. Visgi vakaro siūlyčiau palaukti net ir tada, kai žuvys nekimba nuo pat ryto. Ne kartą yra nutikę, kad visos dienos laimikį sudarė tik tos žvynuotosios, kurios pradėjo masalus ragauti saulei leidžiantis. Praktiškai tai tęsdavosi tik kokią valandą prieš visiškai sutemstant.
Pirmąją dienos pusę geriau kimba tada, kai rytai apniukę ir truputį lynoja, kai nakties temperatūra beveik nesiskiria nuo dienos. Tokiu atveju vakarinio kibimo gali ir nebūti, nors, kaip sakiau, visgi jo vertėtų palaukti. Rytinis rūkas dažniausiai yra negerai, tada intensyvesnio kibimo galima tikėtis nebent nuo pietų.
O geriausias oras... Ne, ne dargana, bet kada termometro stulpelis šokteli iki kokios dešimtos padalos, lengvai apniukę, gali ir vos purkšti lietutis. Na, tokia, kaip mes sakome, „minkšta“ rudeniška diena. Tada dažniausiai kimba nuo švitimo iki sutemų...
Romualdas Žilinskas
