Vėgėles spiningu? Įranga ir masalo traukimo technika

Suprantama, čia tik tokia įžanga, nes veikiausiai suvokiate, jog spiningas turėtų būti fast kategorijos, kadangi žūklei silikoniniais masalais kitokie ne itin geri, kuomet tenka vilioklį traukti dugnu, džigauti. Apie vilioklio animaciją – truputį vėliau, dabar noriu pakalbėti plačiau apie įrangą.

Galėtumėte išnaršyti visą internetą, tačiau nerasite specializuoto spiningo vėgėliavimui. Todėl, kaip ir sakiau, spiningas pasirenkamas pagal masalo svorį. Reikia turėti omeny tą faktą, jog gaudysime tėkmėje, nes aš pasakoju apie upinių vėgėlių gaudymą. Regis, koks skirtumas – tėkmė ar stovintis vanduo.

Yra skirtumas. Aš, tarkim, spiningaudamas tėkmėje imu bent 20 cm ilgesnį spiningą nei žvejybai stovinčiame vandenyje. Esmė tame, kad jei jau gundysime vėgėles, ežere arba tvenkinyje vargu ar pavyks jas suvilioti spiningu nuo kranto. O iš valties bus geriau trumpesnis kotas.

Taip pat ilgesnis spiningas turi tą privalumą, kad įstrigus tarp akmenų masalui, jį lengviau atkabinti. Nors gal ne tik tai – gaudant ilgesniu kotu apskritai daugiau išvengiama kliuvinių, nes vėgėlių pamėgtose vietose paprastai būna daug akmenų. Kada kampas tarp masalo ir spiningo viršūnėlės yra statesnis, tuomet ir galvakablis arba svarelis stringa mažiau.

Kita vertus, tėkmėje, vėlgi kada valas su masalu sudaro didesnį kampą, mažiau giją veikia vandens srautas, todėl galima su lengvesniu masalu žuvauti sraunesnėse vietose ir ten puikiausiai jausti dugną.

Kai kas sakys, jog trumpas kotas jautresnis. Visiškai tam pritariu. Tačiau visas jautrumas nueis velniop, jei didelė dalis valo bus vandenyje ir giją veiks vandens srautas. Tada koto ilgis tarsi kompensuoja jautrumo trūkumą, bet lieka vienas privalumas – mažiau stringa masalas, jį lengviau išlaikome vienoje vietoje nejudomai.

Netikite? Paimkite du nevienodo ilgio spiningus, o visa kita lai būna identiška. Ir įsitikinsite, kad lygiame dugne to paties svorio galvakablis čiuoš dugnu greičiau. Beje, lygus dugnas irgi tinka vėgėlėms, tai esu sakęs, nes visiškai įmanoma, kad jų buveines, takus, medžioklės plotus aptiksite ten, kur gruntas žvyruotas, gal net ir smėlėtas.

Dar vienas pliusas – toliau užmesite. Nors čia dažniausiai nereikalingi metimai kažin kur, visgi kitąsyk tenka vėgėlių paieškoti ir gerokai nutolusių nuo kranto.

Tamsoje labai praverčia spiningai su fluorescuojančiomis viršūnėlėmis. Esu matęs tokių modelių, vasarą netgi vieną gundžiausi pirkti, tačiau „neprilipo“ jis man dėl kitų priežasčių. Kažkiek palengvina matomumą ir kotai su baltomis ar raudonomis viršūnėlėmis, juose blanko dažymas panašus kaip dugninių meškerių. Juk vis tiek tamsoje būsite su žibintuvėliu, tad ryškiai dažytą spiningo viršūnę geriau matysite.

Ritė... Apie ją nėra ką ir kalbėti, tik gaišinčiau laiką ir gadinčiau popierių. Faktas, kad specializuota spininginė geriau nei bet kokia.

Valas – svarbi įrangos dalis

Didelį dėmesį tenka skirti valui. Tam yra dvi priežastys – metų ir paros laikas.

Žiemą valas neretai ledija. Turiu omenyje pintą giją, jos sustandėjimas šaltyje sudaro žvejams nemažai keblumų. Ji tampa tarsi viela, spiningo žiedeliai kemšasi ir atsitinka kiti nemalonūs dalykai. Tad geriau tokiu atveju naudoti paprastą monofilamentinį valą.

Bet jis irgi turėtų būti specializuotas, netamprus, bet minkštas (minkštumas ir tamprumas yra skirtingos sąvokos, įsidėmėkite), nes kitu atveju prarasite jautrumą, kontaktas su masalu bus menkas. Jei gaudai mesdamas vilioklį netoli, tėkmė maža ar vidutinė – mat jį bala, „sugraibai“ dugną. Bet nusviedus toliau jau tenka orientuotis labiau pagal spiningo viršūnę, ranka to galvakablio „bumtelėjimo“ į dugną praktiškai nejauti.

Visai neprastas, minkštas, tvirtas ir išties jautrus yra Salmo Diamond 150 m. Kaina tiesiog juokinga, man cigarečių pakelis (rūkyti nesveika) pigiau kainuoja. Bet nebūtinai monofilamentiniai pigūs valai yra prasti. Tuo įsitikinau praktiškai ir netgi mačiau laboratorijose, kuomet matavome kai kurių valų tvirtumą, tąsumą, išlaikymą per mazgus.

Bet ne visada šals, ne visada naktimis žuvausite, nes vėgėles juk galima gaudyti ir trumpomis lapkričio ar gruodžio dienomis. Todėl naudosite ir pintą valą, bent jau aš jo atsisakau tik kraštutiniu atveju. Spiningaudamas tokiu metų laiku nešiojuosi atsarginį būgnelį su kitokios rūšies gija – orai permainingi ir gali per valandą laiko staiga atšalti arba atšilti.

Naktimis, jei jos nėra minusinės temperatūros arba šaltukas toks, kad pinta gija neragėja, neapsineša leduku, tuomet geriau ryškus arba fluorescuojantis pintas valas. Tai gali būti Lucky John Vanrex X4 Fuo Orange 125 m, Lucky John Vanrex X8 Fluo Green arba Daiwą J-Braid X8 135 m Chartreuse, Daiwa Tournament X8 Evo+ 135 m Chartreuse, ar kitokie panašūs.

Šituos siūlau todėl, kad su jais žuvavęs ir žinau jų galimybes. Beje, iš daugiau gijų pinti valai menkiau apšąla neigiamoje temperatūroje, nes jie standžiau supinti. Bet galimos išimtys, todėl ir paminėjau visų pirma ne juos, o Lucky John Vanrex X4 Fuo Orange 125 m. Ir ne tik todėl, kad pastaroji gija gerai matosi tamsoje, bet ji yra impregnuota specialiomis slydimą pagerinančiomis medžiagomis, kurios neleidžia taip greitai ledyti valui.

Pavadėlį rišu visada. Jis, aišku, fluorokarboninis. Nors žuvaudamas sterkus akmenynuose nevengiu ir metalinių, nes fluorokarbonas visgi gali nusipjauti į aštresnius akmenų kraštus (retai, tačiau taip nutinka), tai vėgėlės kažkodėl labiau baidosi metalinių pasaitėlių, nei blausiaakiai plėšrūnai.

Beje, neseniai kilo ginčas: koks geresnis pavadėliams fluorokarbonas – hard ar soft? Kad antrasis minkštesnis – faktas, kad pirmasis – tvirtesnis irgi neneigiu, tačiau nupjaunamas į aštrius daiktus, lydekų nukandamas rečiau būtent tas minkštas soft. Tad jį galima naudoti šiek tiek plonesnį nei hard, jei jis bus skirtas apsaugai spiningaujant. Čia tokia mano nuomonė.

Ir nebūtinai ant fluorokarboninio valo turi būti nuoroda, kad jis skirtas pavadėliams. Tai tokia pati gija, tik skiriasi jos kiekis. Jei geras valas, kam man lakstyti kas keli mėnesiai į parduotuvę – nusiperku 100 m ar daugiau ir turiu keliems sezonams.

Labai daug nepatogumų spiningaujant sudaro upės nešmenys. Už valo bematant užsikabina supuvusios žolės ar įvairios srovės plukdomos šiukšlės. Lyg tyčia, po staigesnio polaidžio ar smarkiau nulijus, vėgėlės ateina arčiau krantų, bet tada ir spiningauti sudėtingiau. Dalis žolių nuslenka valu iki masalo. Bet pavienės užsilaiko ties suktuku, kuriuo jungiu pasaitėlį su pagrindiniu valu.

Tempimas, džigavimas, šokdinimas...

Paguoda, kad tuomet šių žuvų būna ramesnėse upių vietose, kur ribojasi ištisinė tėkmė ir grįžtamosios srovės arba visai ramaus vandens plotai. Dabar verta masalą patraukti ir visai palei pat krantą, jei šalia yra didesnis gylis ir (ar) apsemtų medžių šaknų, paskendusių krūmų. Tik labai jau rizikinga, nes sunku rasti tą ribą, kur baigiasi šiekštynas ir prasideda švaresnis upės dugnas.

Kuomet ilgesnį laiką nėra kritulių ir upė šiek tiek apsivalo, vėgėles gaudau akmenynuose arba šalia jų, bent 1,5 m gylyje. Kartais jos užkimba ir tolokai nuo kranto, visgi net ir tokias atsparias smarkiai tėkmei žuvis, matyt, srovė priverčia pasiieškoti ne itin sraunių vietų toliau nuo vagos.

Kada upės vanduo ne taip smarkiai plukdo šiukšles, masalą metu truputi prieš srovę, kad traukčiau jį skersai tėkmės. Bet tokios sąlygos būna nedažnai, todėl geriausias būdas prisigraibyti mažiau šiukšlių – masalą vesti pasroviui.

Jei gaudoma ant galvakablio kabliuko užnėrus didesnę žuvelę, taip elgtis nepatarčiau, nes srovė ją vers. Pasroviui traukiant masalą, jis dažniau užsikabina už dugno kliūčių, kadangi yra vedamas pačiu dugnu, bet tai vis tiek geriau nei kiekvienąkart parsitemti kilograminę visokio šlamšto krūvą. Taip garantuotai atsitiks, jei tik srovė paneš masalą ir jį teks traukti prieš pagrindinę tėkmę.

Kadangi daug gaudoma akmenynuose, aš rekomendavau stand up, bet ne įprastus šrato formos galvakablius. Nors stand up labiau neša tėkmė, bet yra plokštesnių šių galvakablių versijų, kurios labiau glunda prie dugno, reikėtų paeksperimentuoti ir rasti geresnius variantus, kurie mažiausiai strigs vienokio ar kitokio pobūdžio grunte.

Taip kalbu, nes akmenys gali būti smulkūs, beveik žvyro pavidalo, gali dugną kloti kumščio dydžio ar stambesnių akmenų kilimas. Kaip smarkiai strigs masalas, priklausys ir nuo jo traukimo kampo, gylio, vandens lygio, srovių išsidėstymo. Man nutikę ne sykį, kad vieną dieną toje pačioje vietoje tokie patys galvakabliai nestringa, tačiau jau sekančią – vis kliūva už akmenų.

Spiningavimo technika gerokai skiriasi nuo mums įprastos. Tai bus tarsi kažkokia hibridinė – nei spiningavimas, nei gaudymas dugnine meškere. Taip yra todėl, kad užmestą masalą labai lėtai patraukiu kelis metrus dugnu ir, įtempęs valą, palieku gulėti kokią minutę. Vėl patraukiu ir vėl laikau vienoje vietoje. Minutę, kai žuvauju su ant galvakablio kabliuko pamauta žuvele arba jos išpjova.

Kuomet gaudau normaliais masalais, pauzė trunka iki 5 sekundžių, bet ne ilgiau. Tai bus įprastas džigavimas arba irgi masalo tempimas dugnu, reikėtų bandyti abu variantus. Nors kitur to neįmanoma padaryti dėl kliuvinių dugne, nepadeda net stand up galvakabliai. Tada daug galvos nesuku ir imuosi masalo šokdinimo: vos vilioklis paliečia dugną, išsyk – trumpas jo pakėlimas (labai panašus mostas, kaip gaudant drop shot), vėl „bakstelėjimas į gruntą, vėl mostas aukštyn...

Vėgėlių kibimas žuvaujant spiningaujant su ant galvakablio kabliuko užnerta tikra žuvele, juntamas dvejopai. Dažniausiai kaip atsargus grybštelėjimas (patraukus arba masalui esant ramybės būsenoje), labai retai – keli „čiuptelėjimai“. Jei tuo metu masalą traukiau, iškart nustoju sukęs ritę. Palaukiu kelias sekundes ir staigiu mostu pakertu. Tiek laiko pakanka, kad vėgėlė apžiotų masalą.

Kitąsyk būna, jog jaučiu, kaip „kažkas“ tvirtai sulaikė traukiamą vilioklį. Jei jis gulėjo nejudėdamas – valas lėtai dar smarkiau įsitempia. Šiek tiek palenkiu meškerykočio viršūnę į priekį ir po maždaug dviejų sekundžių kertu. Šiuo atveju vėgėlė be ceremonijų čiupo masalą arba... priplojo kūnu jį prie dugno. Taip, būtent esant tokiam kibimui nemažai vėgėlių „įsisega“ nederamoje kūno vietoje. Beje, labai panašus ar lygiai toks pats „kibimas“ juntamas kada vanduo užneša ant masalo kokį nors praplaukiantį kelmą. Tenka rizikuoti ir kirsti...

Spiningaudamas silikoniniais masalais sunkiai suvokiu – vilioklį atakavo sterkas ar vėgėlė. Taip lyginu, nes gaudant spiningu vėgėles kimba ir blausiaakiai plėšrūnai, kitąsyk – tik pastarieji. Nors gal vėgėlės kibimas dar mažiau juntamas, nei sterko, tai tiesiog lengvas grybštelėjimas, kartais panašu, kad į įtemptą valą atsitrenkė kokia didesnė praplaukianti žolė, galvakablis pataikė į kliuvinį ir panašiai. Būna, kad kaip ir spiningaujant su natūraliu masalu, vėgėlė tarsi „pakimba“ visu savo svoriu ant kabliuko, įspūdis toks, jog užkabinai dugne gulinčią kokio medžio šaką.

Apskritai naktinis kibimas, kuomet džigauji arba tiesiog tempi guminuką dugnu, yra daug subtilesnis nei dieną, jis kitoks. Tačiau tai liečia visas kitas žuvis, bet ne vėgėles. Įdomu tai, kad tamsoje viršutiniuose sluoksniuose arba paviršiuje žvynuotosios masalus griebia kaip tik agresyviau, bet, kaip supratote, dabar kalbu irgi ne apie vėgėles.

Baigdamas straipsnį tarsiu kelis žodžius apie orus ir paros metą. Orai didelės įtakos neturi, jei randi vėgėlių pamėgtą vietą. Gal kiek geriau jos kimba krentant slėgiui, bet visai sėkmingai žvejojau ir šąlant, kada buvo giedros dienos.

Pačiame vidurdienyje vėgėlės daug vangesnės, bet ir ne visuomet. Visgi geriausia eiti žvejoti antroje dienos pusėje arba dar neprašvitus iš ryto.
Šįmet jau lapkričio antroje pusėje pašalo, snigo. Tad pats laikas vėgėliauti.

Romualdas Žilinskas