Ritė Daiwa 23 Fuego LT 2500

Lapkritis ir gruodis – niūrūs mėnesiai. Amžinai švilpiantys vėjai, nuolatiniai krituliai ir tiesiog pilkas dangus slegia visus. Tačiau būdamas tikru žveju, visuomet dairaisi, kur čia būtų galima užmerkti meškerę. Vandens telkinių, rodos, turime tikrai nemažai, tačiau šiuo laikotarpiu apsispręsti, kur ir ką gaudyti – nelengva.

Kiekviename metų laike stengiuosi įžvelgti kuo daugiau teigiamų dalykų. Viduržiemį keliauju ant pačių įvairiausių ežerų ir upių ledo ir sukaitęs gręžiu eketes, karštymečiu braidau paežerių seklumomis ar upių sraunumomis. Jei ir ne kažin kokie laimikiai pakliūva, vis tiek smagu, kada kokią nors povandeninio pasaulio gyventoją sugebi išprašyti į krantą.

Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar.

Jei prieš gerą dešimtmetį 2,50 m ilgio kotas, tuometinių spiningautojų akimis, būtų trumpas, tai dabar veikiausiai jį pavadintume pakankamai ilgu. Trijų metrų ir ilgesnių spiningų netgi sunku rasti, tai veikiau specializuota įranga, tarkim, skirta lašišų gaudymui. Universaliose kotų serijose, kurios orientuotos į plėšrūnių žvejybą platesniame diapazone, turiu omenyje tiek žuvų rūšinę sudėtį, tiek įrankių testus, akcijas, pritaikymą gaudyti vienais ar kitais masalais, ilgesnių nei 2,50 m ilgio spiningų dabar pasitaiko palyginti retai.

Mūsų žvejai sterkus vasarą dažniausiai gaudo iš valties. Tačiau šiuos plėšrūnus labai sėkmingai galima spiningauti ir nuo kranto. Pagrindinis masalas žvejojant sterkus, be abejonės, bus guminukas, o spiningavimo būdas – džigavimas. Nors žūklė iš valties ir nuo kranto bus panaši jau vien todėl, kad gaudome tą pačią žuvį ir tuo pačiu būdu, visgi rasime čia ir kai kurių skirtumų. Apie tai ir šis straipsnis.

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Bevartydamas senus žurnalo Žūklė numerius, radau 2006 m. savo paties rašytą straipsnį, kuriame bandau mūsų šalies spiningautojams pristatyti neutralaus plūdrumo voblerius. Jo pabaigoje, cituoju save patį, parašytas toks sakinys: „Manau, jog šio tipo vobleriai netolimoje ateityje suteiks daug malonių siurprizų“.

Tęsiu pasakojimą apie rudeninę ešerių žūklę guminukais. Minėjau, kad rudens pradžioje dažniausiai spiningauju stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau rudeniui persiritus į antrą pusę, žvilgsnis vis labiau krypsta upių link...

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Pirmame rašinyje daugiausiai akcentavau pigių ričių problemas. Tačiau kartais subyra ir prestižiniai modeliai, nes nieko nėra amžino. Juo labiau, kada daiktas netausojamas, jo priežiūra menka.

Nors velkiavimui, kaip ir kiekvienam žūklės būdui, pageidautini tam skirti įrankiai, visgi toks žūklavimas, mano nuomone, mažiausiai „reiklus“ specializuotiems spiningams ar ritėms. Aš nekalbų apie velkiavimą jūroje, tačiau apie gėluosius mūsų vandenis: upes, ežerus, tvenkinius...