Pamąstymai apie šapalus ir jiems skirtus masalus
Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.
Galbūt kažkas užprotestuos ir „sunkiausiai pagaunamos žuvies“ titulą pasiūlys meknei. Sudėtinga būtų ginčytis, nes šių dviejų žvynuotųjų žūklė gana panaši, tačiau visapusiškam palyginimui trukdo viena esminė sąlyga – meknių mūsų vandenyse gerokai mažiau nei šapalų. Jei pastarųjų plėšrūnų rasime praktiškai visose upėse, neišskiriant net pačių mažiausių, tai meknės aptinkamos tik kur ne kur, dažniausiai – didelių ar didesnių upių atskiruose ruožuose.
Beje, toks meknių ir šapalų santykis buvo visada arba bent jau tiek laiko, kiek aš menu, o mano atmintis, ačiū Dievui, kol kas dar nesubjaurota aterosklerozės. Todėl nereikia, kalbant apie meknes, remtis „žvejų presingu“, „išgaudytomis žuvimis“ ir panašiais madingais pliurpalais.
Meknė, nors ir gimininga šapalui, o jos žūklė, kaip minėjau, mažai kuo skiriasi nuo pastarojo gaudymo, visgi ji labiau mėgsta lėtesnį vandenį, daugiau uždumblėjusį dugną, didesnę povandeninę ir antvandeninę žalumą, kai šapalui yra vis viena – jis kuo puikiausiai jausis ir tokioje terpėje, ir akmenuotose pačiose srauniausiose upių vietose.
Išvada elementari – šapalai labiau prisitaikę prie įvairesnių aplinkos sąlygų, gerokai „lankstesni“, dėl ko paprasčiausiai laimi dvikovą dėl išgyvenimo išstumdami iš jiems tinkamų vandenų konkuruojančias žuvų rūšis.
Dar vienas bruožas, kuris leidžia šapalams pirmauti prieš meknes – jie yra gerokai agresyvesni, įžūlesni. Tai labiausiai liečia mažesniuosius, nes, kaip žinia, tiek dideli šapalai, tiek ir didelės meknės pasižymi ypatingu atsargumu. Bet užteks palyginimų, grįžtam prie pagrindinės straipsnio temos – stambaus šapalo gaudymo vobleriais.
Skirtingai neriantys crank
Kodėl būtent vobleriais? Nes šie spininginiai masalai yra universaliausi pagal savo panaudojimą ir geriau nei bet kokie kiti tinkami žuvauti tiek vandens paviršiuje, tiek ir palei dugną, juos, viliodami šias žuvis, vienodai sėkmingai naudosite ir mažose upėse, ir Nemune, labai srauniose vietose ir ten, kur tėkmė sąlyginai lėta.
Jei jau užsiminiau apie universalumą, derėtų pabrėžti, kad iš visų trijų pagrindinių voblerių tipų crank yra keleriopai sėkmingesnis nei shad ar minnow. Suprantama, kad kalbu bendrine prasme, nes atskirais atvejais gali būti ir priešingai. Dar vienas akcentas – ypač kibūs nedideli crank, o tai būtų maždaug iki 5 cm dydžio modeliai, dėl ko tokius voblerius žvejai ir vadina „šapaliniais“. Ir tiks jie vėlgi gaudymui tiek vandens paviršiuje, tiek ir giliai.
Gamintojai, be abejonės, į tai atsižvelgia, todėl daugumos firmų kataloguose galite matyti tokius pačius mažus crank su skirtingo ilgio ar kitu kampu atlenktais liežuvėliais, kurie leidžia jiems panirti į skirtingus gylius.
Kaip taisyklė yra trys pagrindinės tokių voblerių rūšys: žaidžiantys vandens paviršiuje ir (arba) nyrantys iki maždaug 30 cm (žymini simboliais SSR), animuojantys mažame gylyje ir (arba) viduryje vandens (SR variantas), o taip pat ilgaliežuviai, kurie pasiekia pačius žemiausius vandens sluoksnius, taip vadinamieji „dypai“ (SDR variacija). Būna dar ir tarpiniai variantai, bet tiek daug rašinyje nesiplėsiu.
Tiesa, derėtų paminėti, kad šių vilioklių panirimo gyliai, išskyrus SSR modelius, gana sąlyginiai, nes daug įtakos turės voblerio plūdrumas, forma, dydis (tarkim, 3 cm ir 5 cm analogiškų masalų panirimas skirsis, didesni ners giliau) ir kiti dalykai, čia irgi nesiplėsiu. Tiesiog noriu pasakyti, jog skirtingi SR ir SDR vobleriai skirtingų žvejų gali būti vertinami nevienodai, atsižvelgiant į faktą, kad spiningautojai dažniausiai žvejoja savo mėgstamose upėse, tam tikro gylio vandenyse ir panašiai.
Juolab ir gamybininkai gali gerokai nukrypti nuo modelių vardijimo, šiuo atveju įmanoma lyginti tik tos pačios serijos skirtingai neriančius voblerius.
Vėlgi visi šie pamintijimai yra skirti naujausios kartos modeliams. Pagaminti iš balzos senieji vobleriai niekada neturėjo tiek daug variacijų, dauguma jų buvo tik plaukiantieji. Atvirai kalbant, būtent tokio plūdrumo voblerius aš laikau geriausiais, o senų modelių „neišbrokuoju“ ir sėkmingai jais spiningauju iki šiol.
Taip smulkmeniškai pasakoju ne be reikalo, nes tokį patį stambų šapalą galima gaudyti ir visai palei pat dugną, ir vandens paviršiuje, ką labiausiai įtakos metų laikas ir vandens temperatūra. Dabar balandžio pabaiga, tačiau vanduo vėsus, netgi šaltas, tad šapalai laikosi padugnėje, nors vis dažniau pasikelia ir į vidurinius vandens sluoksnius.
Kai atsargumas lieka antrame plane
Bet jau veikiausiai gegužės viduryje šios žuvys pradės kibs upės paviršiuje arba netoli jo. Tuo metu masiškai ims skraidyti įvairūs vabzdžiai, o jie, nepaisant šapalų gabaritų, yra vienas didžiausių šių žvynuotųjų skanėstų. Štai kodėl ir kimba šapalai ant tokių nedidelių crank voblerių.
Kita vertus, man kažkaip sunkiai suvokiama, kad palei dugną energingai judantis oranžinis ar ryškiai geltonas „krankas“, šapalo akimis būtų vertinamas kaip koks nors vabalas – pas mus tokių plaukiojančių vabzdžių paprasčiausiai nėra. Suprasčiau, kad tai būtų juodas vobleris, tada bent jau būtų panašus į dusią, tačiau ryškių spalvų...
Tai savotiškas paradoksas, apie kurį stengiamasi neužsiminti, nes niekas jo dorai nepaaiškintų. Aš, beje, irgi.
Lydeka, šamas nėra tokie akyli, kaip šapalas, tad galimai jie reaguoja šonine linija, o iššaukiančių spalvų vilioklis tėra galutinė atakos nuoroda plėšrūnui su „mintimi“, kad apžiosiu ir tada išsiaiškinsiu, kas čia plaukioja. Betgi šapalas garsėja savo gera rega, tai kaip čia yra? Galiu tik spėti, kad minėtas šapalo ūmus būdas, godumas ir įžūlumas šįsyk nurungia jo atsargumą.
Nors ir vėl – ši žuvis puikiai reaguoja į vandens virpesius. Pakanka vaikštant krantu užminti medžio šaką, parėkauti ir stambus šapalas dings. Jau nekalbu apie braidymą, kada taškomasi arba kulnais baksnojami akmenys. Tiek garsas, tiek žemės vibracija krante ar dugne persiduos ir į vandenį, o šapalas tai garantuotai pajus.
Kaip to pavyzdys gali būti ir šapalų gaudymas vandens paviršiuje. Gana dažnai jie netgi nespėja apžiūrėti masalo, nes jį čiumpa vos tekštelėjusį į vandenį. Tiesa, yra bent dvi sąlygos.
Pirmoji – vilioklis turi būti nedidelis, jau minėtų gabaritų, nes šapalas tikrai akimirksniu nečiups numesto didelio voblerio, na, nebent pataikėte į plačiai atvertus žabtus, kas nutinka neįtikėtinai retai.
Antroji sąlyga – modelis turėtų būti crank tipo.
Šioje vietoje man irgi iškyla klausimų, nes kaip gali šapalas suspėti identifikuoti – pailgas ar burbulo formos vilioklis palietė vandenį, jei jį pačiupo per dalį sekundės. Noriu pasakyti, kad sugriebė būtent „burbulą“, bet ne minnow voblerį. Veikiausiai šapalo ne tik reakcija yra žaibiška, tačiau jis sugeba pagal vandens virpesius akimirksniu nustatyti ir įkritusio vandenin daikto formą.
O gal tiesiog aptakus, apvalus crank teškiasi į vandens paviršių akivaizdžiau, išraiškingiau, žuvis junta tik jo dydį (maždaug toks, kaip vabalas) ir dėl to masalą atakuoja. Tikiuosi, nenubėgau „į lankas“ su savo pasvarstymais...
Idealus regėjimas
Noriu dar grįžti prie šapalo regos ir atsargumo. Pavyzdys – stoviu ant tiltelio virš nedidelės upės ir matau apačioje šapalų būrį. Tame būryje, kas šioms žuvims gana įprasta, yra įvairaus dydžio šapalų, tame tarpe ir keletas kilograminių. Persisveriu per tiltelio atramas ir numetu stambų žiogą. Jį puola smulkesni šapaliukai, didieji nereaguoja. Turiu prisigaudęs tuziną žiogų, juos mėtau vieną po kito, tačiau didžiausi būrio šapalai mėgstamiems vabzdžiams lieka abejingi...
Neatmetu galimybės, kad didžiausios žuvys tuomet buvo sočios. Tačiau ir pagauti stambų šapalą skaidriame vandenyje, kuomet jis aktyviai medžioja vandens paviršiuje, užmetus voblerį kelis metrus nežinau ar pavyks. Turėtum būti laimės kūdikis. Ir nusviestą už dešimties, dvidešimties metrų vilioklį vargu ar jis griebs. Jei stovėsi ant kranto. Tačiau įsibridus taip gali nutikti.
Ir visa esmė šapalo regoje, nes jo apžvalgos kampas yra toks, kad šapalas mato daugiau aukštyn, bet mažiau į priekį ir į šalis. Tad kuo aukštesnis ar aukščiau bus objektas, tuo greičiau žuvis jį pastebės. Aišku, reikšmės turės vandens skaidrumas, kaip ryškiai apsirengęs meškeriotojas, kaip giliai paniręs šapalas.
Tarkim, Verknėje, Šešupėje šapalus išties pagaudavau šalia kojų žuvaudamas net nuo palyginti stačių krantų. Bet tik tada, kai jie kibdavo giliose vietose palei dugną. Tuomet nedideli „dypai“ būdavo pagrindiniai šių plėšrūnų viliokliai.
Šapalai itin pretenzingai renkasi voblerių spalvas. Suprantama, nes gerai mato. Kai prasideda grambuolių skraidymo sezonas ir iki pat vasaros vidurio geriausios spalvinės variacijos, kuomet žuvauji su „paviršiniais“ SSR modeliais, bus blankios, t. y. rudų, pilkšvų, tamsiai geltonų atspalvių. Vėliau šapalai norės ryškiau dažytų modelių.
Bet vidury vandens ar palei dugną (jie ir vasarą gali ten medžioti) plačiaburniai plėšrūnai praktiškai visada pirmenybę atiduos kontrastingai dažytiems modeliams, kuomet jų nugara smarkiai skiriasi nuo šonų ir pilvelio. Man vienareikšmiškai kibiausi būdavo juoda nugara ir sodriai geltonais šonais bei tamsiai mėlyna nugara ir ryškiai salotiniais šonais masalai. Jų pilveliai geltoni arba ryškiai oranžiniai.
Tiesa, daug kas priklauso ir nuo konkrečių upių. Visgi pastebėjau tą faktą, jog blizgantys metalu vobleriai retai kada „limpa“ šapalams, čia jau net nesvarbu, kur žuvausi. Tačiau tai liečia tik dieną ir labiausiai vasarą.
Rudeniop, pavasario pirmoje pusėje tokie masalai gali būti net labai kibūs. Kaip ir žuvaujant naktimis. Tamsoje, kas iškrenta iš bendro šapalų žūklavimo konteksto, šie plėšrūnai labai neprastai kimba ant gerokai didesnių voblerių. Dar daugiau – modeliai gali būti shad ar minnow tipo.
Jei kalbėtume apskritai, prietemoje ar visiškoje tamsoje bet kokioms plėšrūnėms sėkmingai galima siūlyti didesnius vilioklius nei tuo metų laiku dieną tame telkinyje įprasta. Ir gaudant nuo paviršiaus šapalus nutiks tas pats.
Tarkim, nuo ryto iki vakaros jie kimba ant 4 cm modelių, didesniais nesidomi, tačiau sutemus galima drąsiai bandyti žuvauti ir 6 cm plaukiančiaisiais crank. Aišku, atitinkamos spalvos, tada viliokliai turėtų būti šviesiai geltoni, balti, vos pilkšvi....
Gal šiam kartui užteks, nors mintys kažkiek pabiros ir nėra rašinio reziumė. Tačiau šapalų žūklė man yra viena mėgstamiausių, tad neabejotinai mintis pratęsiu, kai bus ūpas kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
