Pakibęs vandens storymėje

Tik nereikia suprasti, kad būtent tuo metu atsirado vadinamieji „suspendingai“. Juos pagamino anksčiau, bet turbūt nedaug suklysiu pasakęs, jog tai nutiko maždaug prieš ketvirtį amžiaus, o mes juos pradėjome įsisavinti prieš kokius dvidešimt metų. Visgi tai jau nemažas laiko tarpas, nes kai kurie iš dabartinių spiningautojų tuomet dar nė nebuvo gimę.

Kita vertus, žvejys gimsta tada, kai pradeda meškerioti – kažkuris iš mūsų pirmąsyk užmeta meškerę vos išmokęs vaikščioti, kitas galbūt žūkle susidomi susikrovęs solidų gyvenimo metų bagažą. Ir šioje vietoje abu žvejai lygūs – kol kas dar tik pradedantieji, nepatyrę, kaip mes sakome, „žali“.

Jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti ar ironizuoti, nes juk visi abėcėlę pradeda mokytis nuo A raidės, aš taip pat nebuvau jokia išimtis. Beje, meškeriotojas mokosi nuolat, kadangi vos ne kasdien patobulėja technologijos, kinta žūklės sąlygos, galiausiai keičiasi pats požiūris į žvejybą.

Šiame rašinyje savo mintis dėstysiu populiariuoju stiliumi – tarsi rašyčiau anuo metu ir per daug nesigilindamas į smulkmenas, kurių per minėtą laiko tarpą prisikaupė devynios galybės. Be abejo, visos tos smulkmenos yra labai svarbios, tačiau jas suvoki tik tuomet, kada turi bendrą supratimą apie masalą.

Jei pradėtume lyginti...

Pirmiausiai reikėtų bent keliais žodžiais apibūdinti, kas yra vobleris apskritai ir kuo jis skiriasi nuo kitų masalų. Nesuklysiu pasakęs, jog esminis tokio vilioklio išskirtinumas, kad traukimo metu jis panyra į konkrečiam modeliui gamintojų užprogramuotą gylį ir, nepriklausomai, gaudysime stovinčiame ar tekančiame vandenyje, vesime jį prieš tėkmę, pasroviui ar skersai srovės, plauks vienodame gylyje.

Tai liečia tiek plaukiančiuosius ir skęstančiuosius, tiek ir neutralaus plūdrumo modelius. Be abejo, yra čia tam tikrų niuansų, jei jau kalbame apie atskirus voblerių tipus, tačiau žadėjau nesiplėsti, nors to turbūt neišvengsiu.

Gali kilti klausimas – kam tada apskritai reikėjo suspending tipo voblerių, kuo blogi anksčiau atsiradę skęstantieji ir plaukiantieji modeliai, juk jie sėkmingai naudojami iki šiol? Manyčiau, kad neutralaus plūdrumo vobleriai tarsi sujungė paprastesnių, t. y. plaukiančiųjų ir skęstančiųjų vilioklių savybes, nes turi abiem šių masalų tipams būdingų bruožų.

Visa esmė ir yra minėtų voblerių plūdrume – plaukiantieji, nustojus vynioti valą, kyla į vandens paviršių, o skęstantieji – grimzta į dugną. Tai reiškia, jog pauzės metu jie keičia savo panirimo horizontą, jį išlaikyti gali tik judėdami – traukiami meškeriotojo.

Tam tikrais atvejais šios savybės gali būti išnaudojamos teigiamai. Tarkim, gaudant žuvis plaukiančiaisiais modeliais, sulėtinus jų vedimo greitį arba darant pauzę, galima masalus pasiūlyti sekliau, nei gamintojų užprogramuotame panirimo gylyje. Ir atvirkščiai – kuomet žuvaujama su skęstančiaisiais šios rūšies viliokliais, juos įmanoma pateikti plėšrūnėms nors ir visai prie pat dugno, jei taikysi minėtą traukimo techniką. Tiesa, dabar kalbu apie stovintį vandenį.

Upėse, ypač tose, kuriose yra greita tėkmė, ritės sukti kitąsyk net nėra būtina – tiek vieno, tiek kito tipo vobleriai nirs iki jiems nustatyto panirimo gylio paprasčiausiai laikomi ant įtempto valo. Tačiau, atkreipkite dėmesį, ir tada su jais neprarandamas kontaktas, nes kitu atveju nutiks jau aprašyti dalykai – plaukiantieji masalai kils į vandens paviršių, o skęstantieji skęs.

Aišku, čia tik porą pavyzdžių, nes rašinio tema yra ne ta, paprasčiausiai noriu, kad pradedantieji spiningautojai bent kažkiek suprastų skirtumus tarp atskirų modelių tipų.

Neutralaus plūdrumo vobleriai, jei juos užmesime, bet netrauksime, arba betraukiant padarysime pauzę, skęs. Kaip greitai, tai jau kita kalba, tačiau pats faktas bus būtent toks. Visgi jie grims gilyn tik iki tam tikro vandens sluoksnio. Ir šįsyk jau nesvarbu, tai bus tekantis ar stovintis vanduo. Kaip matote, ši savybė būdinga skęstantiesiems modeliams, skirtumas tas, kad suspending tipo vobleris nuskęs ne iki dugno.

Naudojant įvairius užgilintojus arba sistemėles, galėsime įžvelgti ir plaukiantiesiems modeliams būdingų savybių, kadangi pauzės metu neutralaus plūdrumo vobleriai kils į viršų iki jiems nustatyto skendimo gylio. Gal skamba paradoksaliai, tačiau nutiks būtent taip. Ar pasieks tą gylį, priklausys nuo įvairių sistemėlių montažo, bet tai jau yra niuansai, paliksiu juos kitiems rašiniams.

Reikėtų pabrėžti, kad suspending tipo voblerių nugrimzdimo gylis pauzės metu dažniausiai sutampa su tuo gyliu, kuris pasiekimas traukiant šiuos masalus. Noriu pasakyti, kad užmetus voblerį, bet nevyniojant valo, šis vilioklis skęs iki konkrečios jam užprogramuotos gelmės, o pradėjus jį vesti, judės praktiškai tokiame pat vandens lygyje. Arba, traukiant masalą ir padarius pauzę, neutralaus plūdrumo modelis išliks tame pačiame horizonte, kaip sakiau, tarsi pakibs vidury vandens. Nors ir vėl galimi šiokie tokie nukrypimai...

Viskas prasidėjo nuo „barškučių“

Visas šia savybes vobleriai galėjo įgauti tik išvysčius atitinkamoms technologijoms. Juk kažkada pirmieji šios rūšies masalai buvo drožiami iš medžio, todėl neabejotinai plaukė. Vėliau į jų kūnelius buvo montuojami svarmenys, dėl ko atsirado ir skęstančiųjų voblerių tipas. Kuomet pereita prie plastikinių modelių gamybos atsirado galimybė juos dar labiau ištobulinti.

Nesigilinau, kas pirmasis sugalvojo į voblerių kūnelius patalpinti barškučius, kurie suteikė šiems masalams papildomų povandeninių virpesių ir neabejotinai pagerino šių vilioklių kibumą. Tuo pat metu pasiektas dar ir kitas efektas – kadangi plastikas gana lengvas, dažniausiai yra plūdrus, minėti šrateliai pasunkino voblerius ir juos tapo lengviau užmesti. Beje, nebūtinai sunkesni modeliai galėjo būti tik skęstančiojo tipo.

Dar vienas šių patobulinimų pliusas – vobleriams šrateliai suteikė stabilumo greitai traukiant, žuvaujant smarkioje tėkmėje ir panašiai. Tačiau tokių savybių pasiekta neišsyk, tai veikiausiai nutiko antros ar trečios kartos modeliuose.

Tik nereikia galvoti, jog šratai į masalų kūnus kažkada pirmą kartą buvo patalpinti kaip pakliuvo. Jie niekada nesiridinėjo voblerių viduje tik po plastikiniu kiautu, o buvo įmontuoti specialiose kamerose-kapsulėse, panašiai, kaip yra ir dabar.

Reikėtų kalbėti labai plačiai apie voblerių konstrukciją, jei norėčiau nupasakoti, kokiu principu sukurtas šių masalų neutralus plūdrumas. To tikrai nedarysiu, nes galiu pats „pakibti“ savo aiškinimuose. Pasakysiu tik tiek, kad visa tai susiję būtent su minėtomis kameromis-kapsulėmis bei jų viduje esančiais šrateliais-barškučiais.

Atsiradus neutralaus plūdrumo vobleriams ypatingai išpopuliarėjo tvičingas. Visgi tvičingo negalima tapatinti tik su šio tipo modeliais, toks spiningavimo stilius buvo žinomas ir anksčiau, bet suspending masalai taip žuvaujant tinka labiausiai. Nors gal neteisingai išsireiškiau – neutralaus plūdrumo modeliai bus universaliausi žuvaujant tokiu būdu, nes tinkamiausi visada tie masalai, kurie geriausiai pritaikomi pagal esamas žūklės sąlygas ir žuvų norus. Ir tai priklauso ne vien nuo pačių masalų, bet ir nuo žvejo gebėjimų.

Kai kurie spiningautojai netgi mano, kad neutralaus plūdrumo modeliai yra išimtinai tik „tvičinginiai“ viliokliai. Nieko panašaus, juos kuo puikiausiai galima traukti tolygiai, naudoti pačią įvairiausią vedimo techniką, netgi velkiauti. Todėl nesuklysiu pasakęs, kad „suspendingai“ yra daugiaplaniai vobleriai.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, jog neutralaus plūdrumo modelių „neutralumas“ visgi yra kintamas dydis, kadangi jis paskaičiuojamas laboratorinėmis (kaip aš sakau, „vonios“) sąlygomis. Todėl gijos storis, svoris, plūdrumas, segtukų ir suktukų dydis, masė gali labai juntamai keisti šių masalų plūdrumą, ypač kada suspending modeliai yra smulkūs. Tą patį pasakyčiau ir apie užmetimo nuotolį, žvejo poziciją krante at valtyje, tekantį bei stovintį vandenį, netgi tokius veiksnius, kaip vėjas, bangavimas ir panašiai.

Visi šie niuansai įtakos bet kokio tipo voblerio panirimo gylį, „suspendingai“ nebus jokia išimtis. O jei dar imčiau nagrinėti kiekvieną modelį atskirai, tuomet reikėtų pasakoti pasaką be galo...

Romualdas Žilinskas