Meknių gaudymas vobleriais
Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.
Tiesa, kaip išimtinis laikotarpis yra pavasaris. Tuo metu didesniųjų upių intakai patvinsta ir meknių (net pakankamai stambių!) galima suvilioti net ir sąlyginai nedideliuose upeliuose, kur vėliau vargu ar apskritai rasi šios rūšies žuvų arba plaukios tik jų jaunikliai. Bet šįsyk apie meknių biologiją kalbėsiu mažiausiai, nes bandysiu išsyk griebti jautį už ragų – pasakosiu apie žvejybą.
Kita vertus, mano pasakojimai gali pasirodyti kai kam ir toli nuo jų žinomų tiesų, nes galbūt šie meškeriotojai meknes žuvauja visai kitaip nei aš. Tačiau tai yra normalu, juk išties ne kaip ir kuo žuvausi (aišku, neperžengiant taisyklių ribų), tačiau koks bus galutinis tos žūklės rezultatas.
Spiningaudamas nežiopsok į varnas
Nemanau, kad meškeriotojai gaudydami žuvis žiopso į varnas, nes tokių paukščių palei upę retai pamatysi, dažniau jau regėsi antis, kirus, kragus... Bet, kad kartais pernelyg atsipalaiduoja – faktas. O spiningaujant meknes tai jau yra neleistinas dalykas. Šios žuvys, kitaip nei šapalai ar ešeriai, lydekos, daug rečiau pačios pasminga ant masalo kabliuko. Netgi gaudant mažais masalais, auksažvynės plėšrūnės neapžioja jų giliai, neretai tiesiog stuksena į voblerį ar sukriukę, bet laiku pakirtus įmanoma netgi labai atsargiai vilioklį griebiančią žuvį parsitempti į krantą.
Tiesa ta, jog meknės dažniausiai užkimba pirmus kartus užmetus masalą. Juolab didžiausios. Vėliau jos veikiausiai išsibaido spiningautojo, o galbūt, pajutusios, kad jas viliojantis daiktas yra neėdamas, tiesiog jį palieka ramybėje. Todėl nustojus kibti kitąsyk verta dar neskubėti palikti vietos, kur ištraukėte šią žuvį (būna juk, kad kol vargini, kol ištrauki – kitos išsibaido...), bet pabandyti pasiūlyti kokį nors panašų dydžiu, forma, žaidimu, tik kiek kitokios spalvos voblerį ar sukriukę.
Tiesa, galimi netgi kardinalūs pakeitimai, kuomet, tarkim, vietoje blizgančiu baltu metalu lapeliu sukriukės žvejys bando meknes toje pat vietoje gundyti blankiai žalsvai ar melsvai išmargintą voblerį ir pasiekia teigiamą rezultatą. Bet tokie atvejai yra itin reti, nes, kiek pastebėjau, jei šios žuvys tą dieną nori sukriukių, tuomet nelabai reaguoja į voblerius ar atvirkščiai. Arba, jei kimba ant ryškių masalų (beje, tai retesnis atvejis), tuomet vargu ar išsyk griebs dažytus natūraliomis spalvomis vilioklius. Po pusdienio gal...
Kitas dalykas, dėl ko nereikia „žiopsoti į varnas“ yra upės paviršiaus sekimas, kadangi dažnokai meknės savo nusiteikimą maitintis parodo ratilais upėje – graibo praplaukiančius vabzdžius ir šiaip visokį organinį virškinamą niekalą. Deja, šitoks jų „apsireiškimas“ matomas vis rečiau ir rečiau, arba taip elgiasi tik smulkmė, nors tose vietose pačių meknių nesumažėjo. Tai vasarą būdinga ir kitoms vandens paviršiuje besimaitinančioms žuvims. Elementaru – žvynuotosios instinktyviai prisitaikė prie to, kad šalia jų buveinių nuolat šmirinėja pulkai meškeriotojų ir juos ėmė sieti su pavojumi.
Meknės vasarą sunaudoja nemažai žaliosios masės, bet ne tik todėl jos mėgsta laikytis arti vandenžolių. Žalumos salose apstu visokių vandens gyvių, už išsikišusių iš vandens augalų užsilaiko visa tai, ką aš pavadinau „organiniu niekalu“, čia mažesnės meknės gali pasislėpti nuo jas persekiojančių plėšrūnų, o didžiosios – pačios rengti išpuolius atakuodamos mailiaus būrius. Todėl tipinės šių žvynuotujų vietos ir yra apaugusios žolėmis, dažniausiai priekrantės zonoje arba nutolusiose seklumose. Didelio gylio joms nereikia, jis gali nesiekti nė pusės metro.
Ankstų rytą arba pavakariais meknės gali ir nutolti nuo tų žolynų, išplaukti į atviresnes vietas. Visgi tėkmė čia juntama. Gal ne pati smarkiausia, o veikiau vidutinė, tačiau vanduo nestovi kaip ramiuose upių užutėkiuose.
Tik pačios stambiausios rekordinio dydžio meknės-vienišės laikosi gerokai giliau ir kartais užkimba vos ne upės vagoje. Nors ir jos stengiasi glaustis netoli žolynų.
Ypač geros vietos tokiems egzemplioriams vilioti būna Nemune, kur vandenžolėmis apaugusios seklumos lyg savotiški pusiasaliai išsikiša iki upės vidurio. Dažniausiai po kasomis vandens paviršiuje nutįsusiais augalais yra vagos slenkstis ir ten tūno didžiosios meknės. Jos sunkiai pasiekiamos, nes tenka bristi per žolių tankumyną, o ta žalia „masė“ kabinasi už kojų, eiti sunku, be to nelabai aišku, koks gylis bus žengus žingsnį. Todėl ne visi žvejai rizikuoja taip toli ir sunkiai bristi.
Negiliai neriantys „vabalėliai“
Kadangi vis miniu sukriukes bei voblerius, tai, suprantama, jais ir gaudau. Šiek tiek žinių apie pastaruosius.
Tai, kad meknės, netgi labai stambios, mėgsta itin smulkius masalus – niekam ne naujiena. Ne išimtis yra ir vobleriai, kuriuos reikėtų parinkti maždaug 2,0–4,0 cm dydžio. Sakyčiau, jog patys geriausi visgi iki 3,0 cm, bet dydį dar lemia ir modelio tipas (forma).
Aišku, esu šių žuvų sugavęs netgi plačiausiai naudojamais 7,0 cm dydžio vobleriais, bet tai buvo salačiams, lydekoms skirti minnow modeliai. Jeigu žuvausime crank tipo masalais, jie turėtų būti kiek įmanoma mažesni. Ir tada, suprantama, susidursime su amžina problema – mažas masalas yra lengvas ir toli jo nusviesti neįmanoma.
Laimei, kad iš visų voblerių tipų būtent „burbuliukai“ turi geriausias aerodinamines savybes, juolab dabar apstu pasunkintų modelių, kurie dirbs nedideliame gylyje, o užmesti tokius masalus galėsime pakankamai toli. Geriausiai tam tiks plaukiantieji modeliai. Tam yra kelios priežastys.
1) Plaukiančiuosius voblerius, jei negali kiek reikia užmesti, įmanoma nuplukdyti. Galbūt teks bristi toli nuo kranto, tačiau bet kokiu atveju tokiais masalais yra didesnė galimybė pasiekti numatytą vietą.
2) Plaukiančiųjų modelių, lyginant juos su skęstančiaisiais ar neutralaus plūdrumo tokiais pačiais vobleriais, kaip taisyklė būna mažesnis panirimo gylis. Tai svarbu, nes labai dažnai masalus prireikia traukti virš žolių, kur yra gal tik vos 20–30 cm vandens sluoksnis.
3) Plaukiantieji vobleriai, vėlgi lyginant su minėtais analogais, praktiškai visada išraiškingiau dirba, jie judresni. Gaudant meknes tai irgi turi reikšmę, nes jos dažniausiai prioritetą atiduoda judresniems masalams.
4) Nenumatytais atvejais plaukiančiųjų voblerių neužkabinsite už žolių, dugno, todėl nenutrauksite. Turiu omenyje, jog, tarkim, užsimetus valui už ritės rankenėlės, apsisukus jam apie spiningo žiedelį, galiausiai staiga suskambus mobiliajam telefonui („Brangusis, šiąnakt nakvosiu pas draugę...“), netraukiamas masalas nenuskęs ir tėkmė jo nepagrūs po dugno akmenimis ar neįstums į tankų augalijos sąžalyną. Kita vertus, pajutus, kad vilioklis kažką kabina, liečia, galima sulėtinti jo vedimo greitį ir išvengsime galbūt „mirtino“ kliuvinio.
Kadangi meknės neretai rankioja nuo vandens paviršiaus įvairius vabzdžius, vieni geresnių voblerių bus jų imitacijos. Turiu omenyje, kad meknės mėgsta ryškius arba iššaukiančiai margintus voblerius, o crank tipo modeliai jau savaime primena vabalus. Nors kitąsyk jos neatsisako ir kokių nors „ramiomis“, natūraliomis spalvomis dažytų modelių. Netgi sakyčiau, kad pastarieji spalviniai variantai jas suvilioja dažniau. Deja, nežinau kodėl, bet žiogų, vapsvų bei dar bala žino kokių vabzdžių gana tikslios plastikinės kopijos, kuriomis labai sėkmingai gaudžiau šapalus, meknėms didelio įspūdžio nepadarė.
Gaudant šias žuvis reikėtų turėti nemenką voblerių atsargą jau vien todėl, kad žūklės metu būtų galima išsiaiškinti, kuris iš jų labiausiai tinkamas. Pasitaiko dienų, kada meknės nori tik kažkurio konkretaus modelio dažyto tik tam tikra spalva.
Tikrai nesiruošiu „išrašinėti recepto“ ir aiškinti, kad liepos mėnesį kažkurioje upėje penktą valandą po pietų gaudant atkarpoje nuo kreivos kriaušės iki Onutės svirno meknės labai mėgsta N firmos M modelį dažytą geltonai su oranžinėmis juostelėmis ir raudonu taškeliu papilvėje. Galiu tik pasakyti, kokiais vobleriais esu pagavęs daugumą savo meknių.
Jei kalbėtume apie „senąją gvardiją“, tai žūklei mažose upėse paminėčiau Strike Pro Baby Pro, Yo-Zuri Snap Beans, Aile Goby, Aile Killifish, mažesniuosius Dorado, Gloog modelius, didesniuose gyliuose ir platesnėse upėse be minėtųjų dar žvejoju su Salmo Tiny, Dorado Lake, Alex Ritmo bei visa eile Ugly Duckling ir Siek-M firmų voblerių. Taip pat turiu nežinomų dažniausiai iš Lenkijos atvežtų smulkių masalų, kurie apskritai neturi pavadinimo, tai rankų darbo vienetiniai gaminiai.
Kai kurių iš minėtų modelių neberasite įsigyti, nes jų elementariai jau nebegamina. Tokius vadinu „ekskliuzyviniais“ ir itin branginu. Deja, ir mano atsargos mąžta, nes masalai turi bjaurų įprotį nutrūkti arba juos nukanda lydekos.
Iš naujųjų verta paminėti Jackall Chubby, Lucky John Chubby, Lucky John Pro Haira Tiny, Pantoon 21 Red Rag 36, Cherful 34F SR modifikacijas, Pantoon 21 Hypnose 38F SSR, Yo-Zuri L-Minnow Single Hook F 33 ir dar daug kitų. Kaip matote, pasirinkimas pakankamai įspūdingas, o turint omenyje, kad verta turėti po keletą skirtingai spalvintų tokių pačių modelių, į vieną dėžutę viso šio „lobio“ jau nesutalpinsi.
Kalbant apie sekliai neriančius voblerius, verta paminėti, kad kai kurie traukiami plaukia praktiškai pačiu vandens paviršiumi darydami savotiškus „ūsus“. Bent jau tada, kai yra arčiau meškeriotojo, nes toli užmesti arba nuplukdyti masalai slegiami ilgo valo panyra giliau. Meknės neabejingos tiems „ūsams“ ir kartais griebia tik šitaip traukiamą masalą.
Gana keista, bet meknių, kitaip nei šapalų, beveik nepavyksta apgauti plukdant voblerį vandens paviršiumi ir jį tik retkarčiais lengvai sujudinant – taip imituojamas vandenin įkritęs vabzdys, kuris jau baigia išleisti paskutinį kvapą. Meknės labiau mėgsta judančius masalus. Tiesa, nebūtina (o kitąsyk visiškai nereikia) voblerį traukti labai greitai, jis gali judėti su pauzėmis, jei tik tuo metu dirba veikiamas upės tėkmės – tiesiog spurda ant įtempto valo...
Romualdas Žilinskas
