Guminukas Lucky John 3D Makora Shad Tail 3"

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Nors ir neplanavau, visgi reikėtų pratęsti ankstesnį mano pasakojimą apie „pasivaikščiojimus su kuprine ant pečių“ vidutinio dydžio upių pakrantėmis. O tiksliau – apie įrangą, masalus, jų panaudojimą, norint suvilioti tų vandenų lydeką antroje rudens pusėje.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Bet kokių žuvų gaudymas turi savą specifiką. Tai, suprantama, taikoma ir plėšrūnėms. Kita vertus metų laikas irgi daro savas korekcijas, nes, tarkim, šapalą arba lydeką žvejoti pavasarį yra ne tas pats, kaip gaudyti įpusėjus vasarai arba baigiantis rudeniui.

Guminukai arba kitaip silikoniniai masalai dažniausiai žvejams asocijuojasi su džigavimu, įvairiais kitais įmantriais spiningavimo būdais, tarkim, Jig Rig, Carolina Rig ir panašiai. Aš dabar kalbu senus gerus tvisterius bei riperius, kurių dydis bus maždaug trys coliai.

Šiais metais, kaip niekada anksti pradėjau daugiau žvejoti guminukais, gal todėl jau nuo rudens pirmų savaičių mano straipsniuose vis minimi šie masalai. Vargu ar rasčiau paaiškinimą tokiam spiningavimui – tiesiog man metai yra metams nelygūs ir paprasčiausiai mėgstu ilgesnį laiką naudoti vienos rūšies vilioklius. Žodžiu, taip šįmet susiklostė...

Jei kas nors iš šalies paklausytų žvejų nusiskundimų, veikiausiai nuspręstų, kad žuvų mūsų vandens telkiniuose praktiškai nebeliko. Tačiau susirinkus meškeriotojams į būrį ir ėmus prie alaus bokalo pasakoti savo nuotykius – nuomonė būtų kardinaliai priešinga. Bet čia psichologiniai niuansai, taip visada buvo ir bus, nežadu to nagrinėti. Rašau, ką buvau pradėjęs įvadiniame straipsnyje – apie lydekų gaudymą skaidriame vandenyje.

Darganotą dieną lydekos taip godžiai stverdavo Tioga guminuką, kad iš nasrų kyšodavo tik „šratas“

Jei su žvejais pradėtume diskutuoti, kokie plėšrūnai yra akyliausi, manau, jog dauguma nubalsuotų už šapalą arba salatį. Aš savo straipsniuose irgi nuolatos pabrėžiu, kad šios žuvys pasižymi itin gera rega. Tačiau sterko akys mato ne ką prasčiau. Ta tema neseniai rašiau straipsnį, kuriame pabrėžiau, jog šie grobuonys puikiai regi drumstame vandenyje, prietemoje ir netgi aklinoje tamsoje. Kita vertus, apie sterkų kaprizingumą masalų spalvoms (ir net atspalviams!) kuriamos legendos, kurios šiaip jau ne iš piršto laužtos, nes tai irgi susiję su regėjimu.

Šąlant vandenims daugelis plėšrūnių sustiprintai maitinasi: ruošiasi žiemos periodui – tada dėl smarkiai kritusios vandens temperatūros jų aktyvumas gerokai sumažės. Kaip jau įprasta sakyti ir tai tiesa, kuo vanduo tampa vėsesnis, tuo stambesnius masalus grobuonės stengiasi griebti.

Esu sakęs savo straipsniuose, kad spiningavimą su Carolina Rig, kaip ir su Texas rig, Florida rig ir panašiomis sistemėlėmis, galima būtų priskirti atskiram spiningavimo būdui. Nors, kaip pamatysite vėliau, žūklė šia sistemėle yra tarsi keleto spiningavimo stilių mišinys.

Tikriausiai taip pasakytų Šerlokas Holmsas, jeigu jis žvejotų. Kaip matote iš straipsnelio pavadinimo – gaudytų sterkus džigaudamas. Iš tiesų tai, kas jam atrodo elementaru, galbūt daugeliui pradedančiųjų spiningautojų būtų gana painu. Bet painaus čia irgi nieko nėra, o yra tam tikra žūklavimo seka – technika ir taktika kartu paėmus, kuri turės pagrindinę reikšmę ar pagausite tą dieną blausiaakių, ar tik tuščiai mėtysite į vandenį guminukus.

Šįmet mano sterkų laimikiai ne kažin kokie. Šių plėšrūnų gaudymo sezonas dar tik prasidėjo, dar vasara, bet paprastai jau iki rugpjūčio vidurio dažniausiai galiu pasigirti pagavęs apie tuziną blausiaakių. Kita vertus, mažiau ir žvejojau, šitos vasaros karščiai nepalankūs sterkų žūklei. Bet pagaliau atvėso, palijo, vanduo susidrumstė, tad galima tikėtis rezultatų pagerėjimo, juolab labai knieti išbandyti naujus masalus.