Su spiningu kovą ir balandį. Pirma dalis
Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.
Kas liečia mane asmeniškai, dabar dažniau naudoju kitus žūklės būdus. Jei anksčiau paprastai vaikščiodavau upių pakrantėmis ar braidydavau su spiningu rankose, tai pastaruoju metu mieliau žvejoju iš valties – velkiauju arba mėtau spininginius masalus. Tačiau ankstyvas pavasaris ne tas metų laikas, kuomet gaudymas upėse ar ir stovinčio vandens telkiniuose bus sėkmingas žuvaujant iš valties upėje, todėl, pasinaudoju ankstesne praktika – vėl spiningauju nuo kranto.
Tik nereikia galvoti, kad žūklė plūdine ar dugnine man yra nežinomi žvejybos būdai – meškerioju ir taip. Visgi dirbtiniai masalai man labiau prie širdies. Tarkim, kovo 20 d., bandžiau laimę Neryje mikromasalais. Tikėjausi galbūt ešerio, gal salačio, šapalo ar meknės. Ar sužvejojau? Ne.
Bet žvejybinį „kirminą“ nuraminau jau vien tuo, kad pabuvau prie vandens ir išsibandžiau naujus masalus. Žuvys yra sunkiai nuspėjami sutvėrimai, juk būna, kad kartais jos visiškai nekimba, o kitąsyk vilioklius griebia labai godžiai. Ir net metų laikas neretai tam neturi reikšmės. Todėl grįžęs iš nevykusios žūklės, žinau, kad tas „kitąsyk“ anksčiau ar vėliau vis tiek bus...
Guminukams – lengvi galvakabliai
Pavasarinės upės drumstos, vanduo „kakavinis“ ir greitesnis nei bet kada, jis apsėmęs priekrančių krūmus, medžius, pievas, todėl sąlygos spiningauti nuo kranto irgi yra ne kažin kokios. Tačiau nebandysi – nepagausi, čia tarsi savotiška loterija, kada nenusipirkus bilieto apie kažkokį laimėjimą gali tik pasvajoti.
Bet užteks tų mano „išvedžiojimų“, pasidalinsiu ankstesne patirtimi, kuri, kaip sakiau, praverčia net ir dabar. Ir kalbėsiu ne apie mikromasalus, o apie didesnius vilioklius, kuriuos čiumpa, suprantama, ir didesnės žuvys.
Pirmosioms pavasarinėms žūklėms renkuosi spiningą maždaug iki 20 g, rečiau – iki 30 g užmetimo svorio. Mano standartais, kuomet žuvauji didesniais masalais, šitoks kotas – iš „lengvesniųjų“ kategorijos. Jei tai būtų tas laikas, kuomet pinti valai dar tik atsirado mūsų žūklės prekių parduotuvėse, sakyčiau, kad ant ritės būgnelio vynioju 0, 22–0,25 mm monofilamentinę giją. Dabartinėmis sąlygomis tai – maždaug 0,12–0,14 mm pintukas, gal ir kiek plonesnis – nelygu kokybė ir plėšrūnės, kurias taikaisi pagauti. Bet vėlgi – pagal mane tai yra sąlyginai plona gija.
Jei žuvauju guminukais, tuomet juos maunu ant kiek galima lengvesnių galvakablių. Šiuo metų laiku džigavimas, kuris bus nepakeičiamas nuo balandžio 1 d., kuomet upės labiau įšils ir bus galima vilioti šamus, mažiausiai našus. Juolab, kad, pakilus vandeniui, tokių masalų traukimas padugne džigaujant, veikiau „sugundys“ sraunaus vandens atneštą į priekrantes šiekštą, nei žuvį. O be to ir plėšrūnės vangios, todėl agresyvi masalo animacija daug mažiau jas traukia.
Nors dabar vanduo ir šaltas, bet, kitaip nei rudenį ar žiemą, dideli silikoniniai masalai nebus geriausias pasirinkimas. Silikoniniai masalai, kurių dydis yra 5,0–7,0 cm, mano galva, šiuo metu bus universaliausi. Juos dažniausiai maunu ant 7–9 g, kartais ir ant vos lengvesnių galvakablių.
Gal kažkam atrodo, kad net ir tokia galvučių masė gana didelė. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad dabar tėkmė gana smarki. Taip pat galvakablių svoris priklauso nuo gaudymo gylio. Šios nuorodos skirtos žūklaujant apie 2 m gelmėje. Sakyčiau, kad tai yra optimali galvučių masė tokiomis sąlygomis, nes kitaip sunku orientuotis, kuriame vandens lygyje yra silikoninis vilioklis – paprasčiausiai nejauti dugno.
Beje, būtent 1,5–2,0 m gylyje dabar dažniausiai ir laikosi dauguma žuvų. Geriausios žūklavimui vietos – kur pagrindinės smarkesnės tėkmės srautas liečia ramaus vandens ribą. Tokie vandens plotai nepastovūs, nes pavasarį vanduo gana dažnai tai kyla, tai krenta, nors visada yra tendencija, kad tokios žūklavietės vis tolsta nuo krantų, kol galiausiai upių lygis daugmaž stabilizuojasi. Vėlgi pavasariai gali būti labai skirtingi dėl smarkesnių ar mažesnių polaidžių, kritulių kiekio žiemą.
Ne bet kurioje panašioje vietoje vienodai gausu žuvų. Yra tam tikrų upės ruožų, kur jų būna apstu praktiškai kiekvienų metų pavasarį, bet yra ir visiškai „tuščių“ atkarpų. Todėl nupasakotos žūklavietės sąlyginės. Nors kalbu apie spiningavimą, bet vis tiek naudoju bendrą pavadinimą „žuvys“, kadangi susibūrusios į kažkurią vietą taikiosios žvynuotosios pritraukia ir plėšrūnes, tas faktas žinomas visiems žvejams.
Nors dabar naudoju gana lengvus guminukus, bet nereikia manyti, jog žuvys plaukioja vidury vandens arba arčiau jo paviršiaus. Taip bus vėliau, o dabar jos laikosi padugnėje.
Todėl ir guminuko traukimas gana savotiškas – su tam tikromis pauzėmis, kurių metu masalas krenta žemyn. Dažniausiai vilioklis atakuojamas tada, kai priartėja visai prie pat dugno. Tiesa sakant, tai irgi panašu į džigavimą, bet stengiantis nepaliesti grunto.
Nenuvertinkim vartiklių
Tradicinės metalinės vartiklės vis labiau praranda populiarumą. Juolab vyrauja nuomonė, kad šaltame vandenyje „geležis“ mažiau vilioja plėšrūnes. Galbūt ir taip, bet kažkada, kuomet niekas net nesapnavo guminukų ar voblerių, žvejai paprasčiausiomis blizgėmis spiningaudavo visais metų laikais. Ir patikėkit, netgi labai sėkmingai.
Atvirai pasakius, jau gana ilgą laiką ir aš „nustūmiau“ blizges į šalį, tačiau retsykiais vis dar pabandau laimę net ir pavasarį. Nežinau, ar tie mano prisiminimai turi tokios galios (transformuojasi į realybę), ar tiesiog sekasi, bet pasitaiko, kad žuvys ima ir užkimba. Aš nekalbu apie lydekas ar sterkus, kurių šiuo metu negalima gaudyti. Palikim ramybėje ir salačius, nes už savaitės prasidės draudimas juos meškerioti (beje, prieš nerštą jie puikiausiai čiumpa blizges), tačiau susikoncentruokim į ešerių, šapalų, meknių gaudymą. Jei jau susigundys vartikle, tai bus tikrai nemenkas šių žuvų rūšių egzempliorius.
Balandį vartiklės gali būti netgi visai neprastas masalas šamams. Nenoriu kartotis, bet anksčiau ūsuotuosius plėšrūnus pakankamai sėkmingai gaudžiau pavasarį būtent vartiklėmis. Reikėtų pasakyti, kad balandis-gegužė yra labai produktyvus metas šamų žūklei. Tiesa, šamų sezono pradžioje, jei gaudai nuo kranto, derėtų ieškoti jau giliau, tai būtų maždaug 3–4 m gylis.
Kol vanduo šaltas, kaip ir sakiau, žuvys nekyla į aukštesnius vandens sluoksnius. Todėl reikia pasirinkti ir atitinkamas blizges. Jos turėtų būti gana sunkios, nors masės negaliu nurodyti, nes daug kas priklausys nuo srovės stiprumo, vandens lygio, nuotolio, gylio, žodžiu, čia sudedamųjų yra daug. Svarbu, kad lėtai vedama vartiklė plauktų visai šalia dugno, bet jo nekabintų. Ir dar – nebūtų labai agresyvi.
Paprastai atsisakau labai plačių ar itin siaurų blizgių, renkuosi „aukso vidurį“. Nedidelis vartiklės lenkimas, gaubimas suteikia blizgei atitinkamų judesių spektrą. Todėl lėtai traukiamas upėje šios rūšies masalas juda labai natūraliai, vangiai vartosi nuo šono ant šono, atrodo, tarytum plaukia apsnūdusi šaltame vandenyje žuvelė.
Vartiklių dydžiai panašūs kaip ir guminukų, t. y. 5–7 cm. Šitokios blizgės universalios, nes jas pačiups ir ešerys, ir šamas.
Norėčiau dar sugrįžti prie įrankių. Spiningo jautrumas tokiu metų laiku yra privalumas, kadangi dauguma plėšrūnių masalus atakuoja nelabai išraiškingai ir kitąsyk paprasčiausiai nepakerti – tai gali atrodyti kaip praplaukiančio šapo bakstelėjimas į masalą ar valą. Koto jautrumas aktualus žuvaujant ne vien silikoniniais masalais, bet ir vartiklėmis, nes guminuką plėšrūnės laiko gerklėje sekundės dalimi ilgiau, todėl galima lengviau sureaguoti į kibimą.
Kita vertus, šiek tiek skiriasi net ir tų pačių plėšrūnių kibimo maniera gaudant silikoniniais ir metaliniais masalais. Guminukus jos čiumpa kažkaip švelniau, įspūdis, tarsi prispaustų masalą. Bet, kaip minėjau, tai trunka irgi tik akimirką. Netgi šamo nuotaika sunkiai nuspėjama – gali taip liuobti, kad mažai nepasirodys, bet gali ir vos grybštelėti. O pats įdomumas prasideda vėliau...
Šiais laikais jautrių spiningų yra į valias, tokiais kotais kiekvieną prisilietimą prie masalo galima ir jausti ranka. Anksčiau į žuvų kibimą neretai tekdavo orientuotis pagal spiningo viršūnėlės virptelėjimą. Nors, aišku, itin jautrūs mano minėto užmetimo svorio kotai kainuoja irgi nemažai.
Tęsinys kitame rašinyje.
Gintaras Nauckūnas
Užrašė Romualdas Žilinskas
