Valas Seaguar Grand Max Soft Plus 100m 0.218mm

Paulius atvažiavo patikrinti Kauno marias, tikslas kilograminis ešerys. Pažiūrėkime kaip sekėsi...

Kaip jau minėjau praeitame rašinyje, silikoninių sliekų įvairovė yra pribloškianti, tačiau ne kiekvienas iš šių masalu vienodai gerai vilios žuvis naudojant tokią pačią sistemėlę ar (ir) pravedimo techniką. Kaip bebūtų, tačiau mums „artimesni“ sliekai su panašiomis į tvisterio uodegėlėmis, kadangi jie papildomai vibruoja.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Besirinkdami įvairių rūšių valą spiningavimui, meškeriojimui dugnine arba plūdine, žvejai visų pirma atkreipia dėmesį į jo diametrą, kuris paprastai lemia ir gijos tvirtumą. Šiame straipsnyje noriu pakalbėti, kokį poveikį žūklės rezultatams turi gijos storis gaudant žuvis įvairiais žūklavimo būdais.

Kartais pavasario pradžioje tenka stebėti įdomų reiškinį: kažkur vidury laukų telkšo bala, prie jos sustatytas tuzinas automobilių ir pakrantes nugulę vyrai su meškerėmis rankose. Ką jie ten gaudo? Ogi lynus. Ir ne bet kokius, tačiau tuos tikrus svarius auksašonius lynus, kuriuos nebūtų gėda parodyti net patiems priekabiausiems „žvejams-kritikams“.

Spiningaujant vėgėles tiek guminukais, tiek ant galvakablių užmautomis žuvelėmis kažkokių ypatingų įrankių nereikia. Viskas čia paprasta – pasirenki įrangą pagal užmetimo svorį ir, suprantama, atsižvelgdamas į tai, kad teks žvejoti naktį, orientuotis kaip ir vėgėlei – ne akimis, bet kitais savo jutiminiais organais.

Dabar pačios trumpiausios vasaros naktys – regis, nespėjo visiškai sutemti, o dangus jau pilkėja, vanduo protakose tarp meldų sužvilga tamsiu metalo spindesiu ir virš galvos praskrieja pirmi paukščiai, skubantys rinkti maistą lizduose cypsintiems jaunikliams. Žuvys taip pat prisitaiko prie greitos nakties ir dienos kaitos ir skuba į ganyklas, besidriekiančias sekliuose Kuršių marių pakraščiuose, kol saulė nenutvieskė vandens ir jis netapo permatomas iki pat dugno kaip krištolas. Tada jos pasitrauks į užuolandas, kur viešpatauja šešėliai ir vėl apsilankys ganyklose tik kitą ankstyvą rytą.

Prieš gerą dešimtmetį gana smarkiai pajutome klimato atšilimą ir tuometinės tikrosios žiemos, kuomet vandens telkiniai pasidengdavo ledu, prasidėdavo tik po Naujųjų Metų švenčių. Po to sekė keli metai iš eilės, kai oro temperatūra krisdavo į „minusą“ kone kalendoriniu tikslumu. Poledinės žūklės mėgėjams tai buvo tarsi koks išganymas, jau, regis, lietuviškas klimatas tapo toks, kokį prisimename iš dar ankstesnių laikų. Deja, oras vėl atšilo ir šįmet dus sykius vandens telkiniai pasidengę ledo šarvu, du kartus jį pametė.

Žūklė naktį mane visada viliojo savo ramybe bei paslaptingumu. Tačiau nepradėsiu pasakoti apie jonvabalių švytėjimą ar krentančias žvaigždes. Gal geriau tiesiog imkime ir pažvejokime, juolab, kad antroji vasaros pusė yra idealus metas meškerioti tokiu paros laiku karšius plūdine meškere.

Upėtakį sumeškerioti svajoja kiekvienas spiningininkas ir svajoja ne upėtakaitį, o kilograminį egzempliorių, tačiau pastaruoju metu tokie laimikiai tapo reti. Kodėl? Priežasčių nemažai – pirmiausia spiningininkų gausa, o vandens, kur gyvena upėtakiai tiek pat kiek buvo, antra, šių žuvų veisimas taip pat lygus nuliui, trečia, tie upėtakiai, kurie išvengia kabliuko tampa labai įtarūs ir ima vengti jiems siūlomų masalų. Nerasta aiškaus ir vienareikšmio atsakymo į klausimą, kaip jiems tai pavyksta, tačiau viena prielaida verta dėmesio – upėtakiai sugeba susieti skaidriame vandenyje labai pastebimą vienagyslį valą ir pavojų.