Ritė Daiwa Ninja Match+Feeder LT 6000 SS

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Dievo pamirštus mažus užpelkėjusius mažus miško ežerėlius pavasarį būtų galima surasti lengviausiai, nes lapuočiai medžiai tik skleidžia savo lapus, o pakrančių ir priekrančių augalija dar nespėjo išsistiebti. Tačiau bėda ta, jog dabar jie yra ištvinę, savo paviršiaus plotu padidėję galbūt dvigubai ar trigubai, ir neaišku, tai yra tikra pelkė ar tie mūsų ieškomi vandens telkiniai.

Nors šis straipsnis apie kuojų jaukinimą, tačiau pradėsiu nuo to, kad per pirmąsias pavasarines žūkles nenaudoju jokio prievilo. Priežastis pasakiau ankstesniuose straipsniuose, bet galiu trumpai pakartoti – tokiu metų laiku upės ištvinusios, vanduo gana aukštas, tačiau jis nesulaikomai senka. Kita vertus, upė kasmet kinta, todėl vietos, kuriose pernai gerai kibo kuojos, šįmet jau gali būti kitokios.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.

Šis straipsnis bus tarsi baigiamasis akordas mano pasakojime apie klasikinės plūdės konstrukciją. Šįsyk aptarsiu plūdžių korpuso formas, į kurias veikiausiai didžiausią dėmesį ir atkreipia žūklaujantys plūdine meškere.

Nežvejojančių supratimu, kuo toliau užmesi meškerę, tuo didesnę pagausi žuvį. Ir jie visada nustebs, kuomet pasakysi, kad tas gausus laimikis, kurį sumeškeriojai, buvo pagautas visai šalia namų, tarkim, Vilniaus, Kauno ar kito miesto ribose.

Meškeriotojai dažnai klysta manydami, kad tik gaudant karosus ir lynus reikalinga itin didelė kantrybė. Ir ne tik laukiant šių žuvų kibimo, tačiau net ir tuomet, kai jos čiumpa masalą – plūdė straksi, dugninės viršūnėlė virpčioja ir rasti palankų momentą pakirtimui sudėtinga.

Smagu, kada pavasaris ankstyvas – meškeriotojams atviro vandens sezonas būna ilgesnis, nes ir visos žuvys pradeda kibti gerokai anksčiau nei įprasta. Tarkim, žiobriai, kurių žūklė Lietuvoje tapo vos ne nacionaline švente. Nors kodėl „vos ne“, juk kai kuriuose mūsų regionuose Žiobrinės iš tiesų švenčiamos. Tačiau aš ne apie lietuvių liaudies papročius susiruošiau rašyti, labiau rūpi žūklė.

Rašydamas apie pusdugninę, jau esu sakęs, kad galimos įvairiausios šios įrangos sistemėlių modifikacijos, nes daug kas priklauso nuo to, kokias žuvis mes gaudysime ir kokio stiprumo tėkmė bei gylis yra upėje.

Vasarą, turbūt, daugiausiai meškeriotojų gaudo žuvis plūdinėmis meškerėmis. Tad daug kam svarbu žinoti, kaip tinkamai paruošti klasikinę plūdinę meškerę? Vienas esminių plūdinės meškerės elementų – ritė. Kokia ji turi būti? Pirmiausia reikia aiškiai nustatyti sau, kiek ir kokio skersmens valo reikės vynioti ant ritės būgnelio, kad įrankis visiškai atitiktų meškeriotojo pasirinktos žūklavietės sąlygas bei gaudomų žuvų dydį?