Nenuvertinkime kuojų žūklės. Jaukinimas priklauso nuo žūklavietės

Ir tik įsitikinęs, kad mano numatytoje žūklavietėje nėra kliuvinių, gylis ir dugnas atitinka mano įsivaizduojamus reikalavimus, imu jaukinti. Trumpiau tariant, prievilą naudoju tada, kai susirandu patikimą žūklavietę.

Prieš pradėdamas kalbėti apie jaukinimą, pirmiau kelis žodžius tarsiu apie pačią kuoją, kurią nemažai meškeriotojų nuvertina kaip antrarūšį laimikį. Manau, kad tai yra klaidinga nuomonė. Nors šių žuvų mes nejaučiame trūkumo, jų išplitimas labai didelis, visgi stambių kuojų yra tikrai ne visur.

Kuojos – lėtai augančios žuvys, tad pusės kilogramo egzempliorius (tai mūsų masteliais jau yra stambios šios rūšies žvynuotosios) pasiekia tokį svorį maždaug po dešimties metų. Aišku, daug kas priklauso nuo mitybinės bazės, tačiau aš kalbu apibendrinta. Bet toks dydis – ne riba, kadangi pasitaiko pagauti ir stambesnių. Oficialiai užregistruota, kad didžiausia Lietuvoje kuoja svėrė 1,420 kg. Tiesa, ji pagauta ne upėje (o aš juk pasakoju apie tekantį vandenį), bet ežere.

Kita vertus, oficialiai užregistruotos žuvys gali ir nebūti pačios stambiausios, nes tikrai ne visi meškeriotojai siekia išgarsėti. Nors aš jau krentu į kraštutinumus, tačiau nuo pusės iki kilogramo siekiančių kuojų pakliūva ne viena, ne vienam žvejui ir upėse – tarkim, Nemuno žemupyje, tokiais šių žuvų dydžiais nelabai ką nustebinsi.

Aš savo stambiausias kuojas pagaudavau būtent pavasarį ir ne Nemuno deltoje, bet šios upės vidurupyje, Neryje. Ir vėl tenka priminti, kad tai veikiausiai (bent jau Neryje) buvo migruojančios žuvys – apie tai irgi rašiau.

Tačiau noriu pasakyti ką kitą. Stambiausios žuvys paprastai būna pačios atsargiausios, nes kitu atveju jos nepasiektų maksimalių savo rūšiai dydžių. Štai čia ypač praverčia jaukinimas, kadangi karpinės žvynuotosios, įjunkusios į prievilą, pamiršta atsargumą.

Kuojos minta tiek gyvūniniu, tiek augaliniu maistu. Nors jų mes nevadiname visaėdėmis, kaip, tarkim, šapalų ar meknių, tačiau kuojos suvartoja labai daug įvairių vabzdžių lervų, vėžiagyvių ir panašių gyvių, o pačios didžiausios – dar ir moliuskų. Faktas, kad šis maistas daug kaloringesnis nei įvairūs dumbliai ir kiti „žalumynai“, kurių šiuo metu, beje, dar praktiškai nėra. Nors jei ir būtų, vargu ar kuojos atiduotų pirmenybę augaliniam maistui, nes besiruošdamos neršti, kaip ir prieš žiemos „poilsį“, kone visos karpinės žuvys stengiasi maitintis kuo sočiau.

Ten, kur kuojos gaudomos retai

Jaukindamas kuojas upėse pavasarį susiduriu su kai kuriais paradoksais. Vienas jų, jei jau prakalbau apie stambias kuojas, susijęs būtent su šių žvynuotųjų dydžiu. Paprastai stambioms karpinėms žuvims, kokios jos bebūtų, siūlomi stambios frakcijos jaukai. Yra netgi specialių „parduotuvinių“ su nuorodomis „big fish“, suprantama, dar ir atsižvelgiant į konkrečias žuvų rūšis.

Bet pavasario pradžioje tai nėra būtina, nes kažkodėl kuojos labiau linkusios ėsti smulkiakomponentį jauką. Dar daugiau – joms kuo puikiausiai tikdavo nespecializuoti jaukai su nuorodomis, kad prievilai skirti gaudymui upėje, karpinėms žuvims (turima omeny plačiąja prasme) arba šaltame vandenyje. Beje, ypač išskirčiau pastarąjį jauką.

Šaltame vandenyje paprastai nerekomenduojama tiek stambesnės jauko dalelės, tiek įvairūs stipresni aromatizatoriai ar atraktantai. Tačiau tai gal labiau būdinga žiemai, nes jau kovą, balandį visai neblogą efektą turi papildomas kalendros arba kanapių kvapas, taip pat ir jaukai, kuriuose yra būtent šių sudėtinių dalių.

Tiesa, ne pernelyg daug. Kaip pavyzdį pasakysiu, kad jei imu firminį, tarkim, kalendra kvepiantį prievilą, tai jį lygiomis dalimis maišau su kokiu nors iš minėtų nespecializuotų jaukų. Kaip papildomą komponentą naudoju konservuotus kukurūzus. Tačiau ne jų grūdus ar puseles, bet susmulkintus per trintuvą („blenderį“). Tačiau smulkinti derėtų ne iki košės pavidalo, o savotiškais trupiniais.

Taip pat būtinas papildas yra uodo trūklio lervos. Tai gana brangu, bet gal labai nenuskursite, jei į kilogramą sauso jauko įmesite porą porcijų (kalbu apie žūklės parduotuvėse parduodamą atitinkamą kiekį „matilių“) lervų.

Jaukas turtėtų būti gana lipnus, nors šioje vietoje persistengti irgi nereikia, sakyčiau, kad vidutinio lipnumo. Paprastai kuojoms siūloma gaminti greitai išyrantį prievilą, kuris, nukritęs ant dugno, pasroviui skleistų „viliojantį smulkių jauko dalelių debesėlį“, priviliotų kuojas iš toliau bei iš vidurinių vandens sluoksnių. Aš rašau kabutėse, kadangi šis išsireiškimas naudojamas praktiškai visur ir visada.

Betgi turėkite omenyje, kad kovo pabaigoje, balandžio pradžioje (nors, aišku, pavasaris pavasariui nelygu) vandens lygis būna dar aukštas, o vanduo drumstas, kuojos plaukioja palei dugną. Todėl į tą „debesėlį“ jos vargu ar sureaguos, nors prievilo kvapą (čia jau mano pasvarstymai) veikiausiai jaus. Kita vertus, upėje dar per daug sraunu, nors tai priklauso ir nuo konkrečių žūklaviečių.

Pirmąsias pavasarines žūkles palyginčiau su krepšiniu, kuomet pirmomis žaidimo minutėmis komanda pagauna gerą ritmą ir taip tarsi „užsigazuoja“ visoms rungtynėms. Tad į jauko gamybą, masalų pasirinkimą žiūriu labai atsakingai, visą žūklės eigą planuoju iš anksto. Minėjau, kad iš pradžių ieškau tinkamos žūklavietės, bet šitos žūklės nesiskaito – čia yra tarsi treniruotės. Dabar turiu omenyje žvejybą, kuomet einu „pagauti žuvies“.

Kuomet ant kranto nėra vietos

Visgi nupasakotas jaukas labiau tiks meškerioti tose upėse ar upių atkarpose, kur kuojas žvejai gaudo retai. Ten, kur nuo pat ankstyvo pavasario būna tikra meškeriotojų apgultis, išsyk derėtų gamintis sotesnį prievilą, kuriame yra ir daug stambesnių jauko dalelių. Beje, tai būtų kitas jaukinimo paradoksas.

Tarkim, Nevėžio žemupyje žvejų savaitgalį tiek, kad tinkamiausios žūklavietės užimtos nuo ankstyvo ryto, nežiūrint į metų laiką, – vos upėje dingsta ledas, tuojau pat jos krantuose susėda dugnininkų ir plūdininkų pulkai. Aišku, kai kurie meškeriotojai atvažiuoja čia į žūklę „tiesiog“, bet kiti nusiteikę išties rimtai ir į vandenį beria įvairius prievilus – kas pirktus žūklės parduotuvėse, kas gamintus namuose. Netgi žiemą tose žūklavietės poledinės žūklės entuziastai pripila neįtikėtinus kiekius jaukų.

Todėl vietinės žuvys įpratusios prie jaukinimo ir, jei nori pagauti stambesnių kuojų, kurių, beje, čia tikrai yra daug, tenka ruošti ir atitinkamą prievilą, kuris gundytų būtent jas, o ne aukšlių būrius, delninius plakius ar piršto dydžio kuojytes.

Esant tokiai situacijai siūlyčiau „parduotuvinius“ jaukus naudoti nebent rutulių lipinimui. Nors ir tai bus tam tikra rizika, kad į žūklavietę suplauks tuntai smulkmės. Gerai, jei kuojos aktyvios ir kibs ant stambių sliekų ar kukurūzų. Tačiau jei jos rodys kaprizus ir norės smulkesnio masalo, pavyzdžiui, musės lervų ar uodo trūklio lervų, manų košės – prapusite, kadangi visas tas mailius kibs be atvangos ir stambesnės žuvys paprasčiausiai nespės paragauti masalo.

Aš elgiuosi kur kas racionaliau – perku porą pakuočių šaldyto „mikso“, kuriame būna perlinių kruopų, šutintų kviečių, kukurūzų ir žirnių. Dar pridedu dvi ar tris skardines konservuotų kukurūzų. Tiesa, minėtą mišinį siūlyčiau namuose darsyk trumpai pavirti, kad ten esantys grūdai ir kruopos dar labiau suminkštėtų, galima įdėti ko nors kvapnaus, nes galbūt ne jūs vienas taip jaukinsite – reikia „pramušti“ konkurentus. Tai būtų porą šaukštų medaus, jau minėta kalendra, kanapės. Bet kokiu atveju šis prievilas – paprastas, pigus ir veiksmingas.

Ir nesvarbu tada kokiais išvardytais masalais meškeriočiau – ar tai bus stambus sliekas, ar viena smulki musės lerva (vadinamasis „pinkas“) – žūklavietėje nėra arba nedaug mažų žuvų, tad jei jau kimba, dažniausiai rinktinės kuojos.

Panašaus tipo žūklavietėse tikslinga jaukinti koncentruotai ir gausiai. Vėlgi paprasčiausia logika – žuvys yra išlepusios nuo prievilų gausos, jos paėsti gaus jei ne toje, tai kitoje upės atkarpos vietoje, todėl ypač svarbu jas suvadinti į atitinkamą plotą jei ne jauko kokybe, tai bent kiekiu. Gerai, kuomet meškerioji dugnine su šėryklėlėmis, tada problemų nekyla, bet jei jų neriši arba žuvauji plūdine, reikėtų pasistengti prievilą mesti tik į labai apibrėžtą plotą.

Čia aš nepasakiau nieko naujo, tačiau atsižvelgiant į tą faktą, kad prievilas bus nesulipintas į rutulius, o pabiras, tai padaryti sudėtinga. Juolab, kada tenka nusviesti jauką toliau nuo kranto. Siūlyčiau įsigyti specialias tam reikalui skirtas „svaidymo lopetėles“ arba jas pasigaminti.

Kuo labiau šils vanduo, tuo smulkesnės kibs kuojos. Jos paprasčiausiai pasitrauks į kitas vietas, teks žvejoti kitose žūklavietėse ir bus reikalinga kitokia jaukinimo taktika, galbūt kiti masalai, o aš veikiausiai apie šias žuvis rašysiu kitą straipsnį...

Romualdas Žilinskas