Gardus kąsnis kietame kiaukute
Argi ne keista, kaip greitai mes įpratinome karpius – baltyminiais kukuliais, šapalus – konservuotais kukurūzais ar kitas žuvis – iš užsienio atvežtais sliekais ir musės lervomis gaudyti. Aš jau nepamenu, kada paskutinė kartą mačiau žvejį, ant kabliuko apsiuvą, laumžirgio lervą ar dėliukę užsikabinusį. Manding, kad ateities meškeriotojai greitai nežinos, kuo iš tikrųjų žuvys maitinasi ir lyg maži vaikai galvos, kad batonai ant medžių auga, o pieną iš vandens gamina.
Nesenas nutikimas. Nugremžiau nuo dugno akmens dreiseną, peiliuku iškrapščiau jos minkštą „mėsą“ ir atsargiai užnėriau ant kabliuko. Netoliese stovėję du jauni žvejai tik akis išvertė: „Ką tu čia darai?“
Paaiškinau, jog tai įprastinis žuvų maistas, kad beveik visos karpinės žvynuotosios jį mėgsta. Pasakiau dar, kad ant to švendro prilipusi sraigė taip pat masalui tiktų, tik smulkoka, be to ant kabliuko labai prastai laikosi. O va šita didelė kriauklė, kur pakrantės žvyre guli, yra perluotė – ja irgi galima žuvis vilioti. Net šamus, jau nekalbant apie ungurius.
Iš akių mačiau – netiki. Gaila, neįrodžiau vyrukams, kad žuvys neretai moliuskus mėgsta ne menkiau kaip jų įvairiaspalves musių lervas (lenkiškas, belgiškas ar olandiškas – koks skirtumas, kas ant dėžutės parašyta – jiems tai „dzikai“ ir tiek), nes vyrukai po pusvalandžio susipakavo savo firminę „aparatūrą“ ir išvažiavo geresnės vietos žūklei ieškoti. Turbūt į kokį nors privatų tvenkinį, kur nepagauti bent jau karosų paprasčiausiai neįmanoma.
Sėkmės, jaunime, užsienietiškų cheminių ir konservuotų masalų garbintojau, kompiuterinių „tiesų“ skelbėjau, reklamos siurbėjau, akvariumo tipo tvenkinių siaube. Mano upė teka pro miškus ir pievas, tavo – pro betonines krantines, mano ežeras apsuptas liūlančių samanynų, bruknienojų, papuoštas geltonais lūgnių žiedais, tavo – nutryptais lygiais krantais su patogiu lieptu į vandenį ir sargo būdele, ant kurios didelėmis raidėmis užrašyta „Žvejyba parai – 20 eurų.“ Tarp mūsų didžiulė praraja, nes tu įsitikinęs, kad žuvis gaudo „Shimano“, „Okuma“ ar „Daiwa“, o aš iki grabo lentos manysiu, kad tai daro meškeriotojas.
Vakarop upė padovanojo kilograminį šapalą ir du panašaus svorio karšius. Susigundė dreisenomis. Nieko nuostabaus...
Minkai kojomis, minkai rankomis...
Dvigeldžiai moliuskai kai kuriuose mūsų ežeruose, tvenkiniuose ar upėse sudaro ištisas kolonijas. Tai dreisenos – daugelio žuvų maistas. Visai mažyčius moliuskus su malonumu ėda kuojos, karšiukai, kiek paūgėjusius sugeba praryti stambesni karšiai, lynai, šapalai, meknės, karpiai. Kietas jų kiautas bedantėms žuvims ne kliūtis, nes žvynuotųjų ryklė sugeba traiškyti dreisenų šarvus.
Moliuskai labai maistingi, todėl šalia jų kolonijų besiganančios žuvys greitai priauga svorio. Tokiose vietose visada gausu didelių kuojų, karšių. Dreisenynus mėgsta lankyti ešeriai, kurie kartais taip pat susigundo paragauti šių moliuskų, karpinių žuvų pavaikyti atplaukia lydekos, sterkai ir, be abejo, unguriai, kurie čia randa ne tik maisto, bet ir tinkamas slėptuves.
Tačiau ne kiekviename ežere ar upės ruože galima aptikti daug dreisenų, nes minkštas gruntas joms nelabai patinka. Ypač gausu šių moliuskų Nemune, kur vietiniai žvejai anksčiau naudodavo itin originalų žuvų jaukinimo būdą. Įsibridę su ilgais bridbačiais kojomis traiškydavo prie kieto dugno prilipusias dreisenas ir po kurio laiko čia meškeriodavo. Jei kas nors taip elgiasi ir dabar, kaip taisyklė tai bus jau nebe jaunas žvejys.
Kita vertus, po pastarųjų metų totalaus Nemuno valymo žemkasėmis, dauguma dreisenų kolonijų buvo paprasčiausiai išardytos ir prireiks ne vienerių metų, kad tose vietose vėl atsistatytų tai upės atkarpai būdinga ekosistema. Vanduo dabar čia ne toks skaidrus kaip anksčiau, nes natūralūs jo filtrai – augalai ir minėti moliuskai – žuvo.
Moliuskai turi itin žuvis viliojantį specifinį kvapą, tad juos sutraiškius žvynuotosios jau iš tolo junta lengvą grobį. Pastaruoju metu gaminamos įvairios cheminės ir natūralios kilmės moliuskais kvepiančios medžiagos, kuriomis dažniausiai naudojasi karpininkai. Tačiau nėra būtina pasitikėti vien šiuolaikinių technologijų pažanga ir pirkti įvairius purškalus norint pagardinti jaukus ar masalus. Bet tokiu atveju teks padirbėti – prisirinkti dreisenų ir jas išlukštenti, o viduje esantį „minkštimą“ aštriu peiliu pjaustyti tol, kol gausis košės pavidalo masė.
Namuose gaminant jaukus ar masalus (tešlą) moliuskų košė bus tik priedas, kuris sudarys iki 1/5 dalies visos bendros masės. Jaukams netgi ir tiek per daug, pilnai pakas dvigubai mažesnio kiekio. Prievilų sudėtinės dalys: kukurūzų miltai, manų kruopos, malti džiūvėsiai ir dreisenų „piure“ maišomi santykiu 2:2:5:1.
Darant tešlą džiūvėsiai ir kukurūzų miltai nenaudojami. Tuomet pakanka trijų sudėtinių dalių: kvietinių miltų, manų kruopų ir moliuskų košės santykiu 5:3:2. Visą šią masę dera gerai išmaišyti ir suvilgius ilgai trinti šaukštu emaliuotame inde, kol manų kruopos ir dreisenos galutinai susmulkės. Galiu pasakyti, kad po tokių procedūrų ranka pavargsta, o turintys švelnesnę odą gali ir pūsles prisitrinti.
Deja, tešla nėra geras masalas stiprioje srovėje, ypač gaudant dugninėmis. Ją geriau naudoti lėtos tėkmės upėse, ežeruose ir tvenkiniuose meškeriojant plūdine.
Tačiau nėra būtina vargti gaminant įvairias tešlas (parašiau tik vieną receptą, jų yra ir daugiau) iš dreisenų, nes moliuskas be jokių priedų yra ne ką prastesnis masalas, juolab tinkamai užvertas ant kabliuko tiks žuvaujant ir dugninėmis meškerėmis srovėje. Prieš pradedant žvejoti reikėtų žinoti keletą meškeriojimo dreisenomis niuansų.
1. Šie moliuskai gana greitai genda, ypač vasarą. Todėl reikia stengtis juos naudoti tik ištrauktus iš vandens arba bent jau kuo šviežesnius.
2. Dreisenos geriau laikysis ant kabliuko, kuris yra pagamintas iš storos vielos ir turi ilgesnį su užkarpėlėmis kotelį.
3. Reikia mokėti užnerti dreiseną ant kabliuko. Pirmiausiai pro ją išilgai kūnelio praveriamas valas (tai daroma su specialia tam skirta adata, kuria paprastai naudojasi karpininkai) ir tik tuomet pririšamas kabliukas. Paskui moliusko „mėsą“ dera nusmaukti ant kabliuko taip, kad jo linkis būtų išorėje, o gylys įbedamas į masalą.
Tačiau netgi taip užmauta dreisena yra ganėtinai gležnas masalas, tad žvejojant pageidautini jautresni įrankiai. Pajutus kibimą ilgai delsti nevalia – pakertama tuojau pat.
Cvakt... Ir lyg nebūta
Žūklė dreisenų kolonijose turi vieną neigiamą aspektą. Jį žino ne vien plūdininkai ar dugnininkai, tačiau ir spiningautojai. Nepatyrusiems guminukų ar blizgių mėtytojams kartais ima vaidentis, kad jų masalą nukando stambi lydeka. Iš tiesų tai ne aštriadantės darbas – valą lyg skustuvu nurėžė aštri moliusko kriauklė.
Tai dar nėra pati didžiausia bėda, nes prarandamas tik vilioklis. Daug didesnis apmaudas, kuomet besigalynėjant su užkibusia žuvimi dreisenos kiaukutas padeda ištrūkti, regis, visai nuvargintam ir ranka pasiekiamam stambiam laimikiui. Taip man yra nutikę ne kartą ir ne du.
Sykį per dieną praradau daugiau nei tuziną žuvų. Tiesa, tai buvo ešeriai, bet ne tie sprindiniai, o gerokai stambesni. Nuvažiavome į gerai Kauno žvejams žinomą karšių gaudymo vietą Nemune. Na, taip, meškeriojome pernakt karšius, deja, jie kibo prastai. Turėjau mašinos bagažinėje spiningą, tad ryte pamėginau toje gausiai jauko pripiltoje plačiašonių žūklavietėje pamėtyti nedidelį guminuką.
Viešpatie aukštielninkas, kaip kibo! Praktiškai po kiekvieno užmetimo pakirsdavau gražuolį ešerį. Deja, kas antras ar trečias taip ir nepasiekdavo kranto. Ešerių būrys buvo įsitaisęs ant vagos šlaito, o aukščiau to dugno skardžio – didžiulis kriauklynas. Traukiu laimikį, jaučiu, kad tai neeilinis ešerys, bet staiga – cvakt – valas atsipalaiduoja...
Atgal parsitempiu tik nukarusį fluorokarboninį pavadėlį be masalo. Na, taip, nebuvo jis storas, vos 0,18 mm, tačiau tokiose vietose lygiai taip pat „sėkmingai“ nupjaunama ir žymiai storesnė tos rūšies gija, kuri, regis, turėtų būti atspari net nemenkos lydekos dantims. Porąsyk tokiose žūklavietėse man moliuskų kiaukutai nupjovė net pačius ploniausius pintus volframinius pavadėlius. O čia tai bent aštrumas!
Tad jei gaudai čia lydekas, sterkus, šamus, ypač džigaudamas su sunkiais galvakabliais, prisimink senovę ir rišk tvirtus plieninius ar titaninius pasaitėlius. Aš būtent taip ir elgdavausi. Ar mažiau sužvejodavau lydekų ir sterkų? Negaliu lyginti, todėl nežinau, kas būtų, jeigu būtų...
Romualdas Žilinskas
