Vobleris Lucky John Shad-XDR 8F

Kadangi salačių gaudymo sezonas faktiškai ant nosies, o straipsniai apie jų gaudymą susilaukia ypatingo dėmesio, tęsiu tą temą ir toliau. Juk reikia pasiruošti iš anksto, nes (veikiausiai tuos, kurie nežvejoja šių žuvų, smarkiai nustebinsiu) kai kurių voblerių ar spiningų modelių nėra pirkti jau dabar. Tiesą sakant, jie iš parduotuvių dingo netgi prieš mėnesį ar du, ir tai tik dar sykį įrodo, kad gėlųjų vandenų lašišos, kaip mes kartais vadiname salačius, pas mus yra labai populiarus spiningavimo objektas.

Net neabejoju, kad daug sykių spiningautojai yra atsidūrę tokioje situacijoje: žuvis bandė atakuoti voblerį, tačiau deramai jo nepačiupo, po to žvejys ilgai ir nuobodžiai toje pat vietoje nesėkmingai bandė suvilioti plėšrūnę. Kad buvo būtent taip, bet ne kitaip, kad lydeka (gal sterkas, ešerys, salatis...) išties kėsinosi į vilioklį, nėra abejonių, nes veikiausiai atskyrėte žuvies smūgį nuo vilioklio bakstelėjimo į akmenį ar praplaukiančią medžio šaką. O galbūt net akivaizdžiai matėte grobuonės ataką, deja, ji nepasikartojo.

Jei reikėtų apsiriboti tik viena spininginių masalų rūšimi, nedvejodamas rinkčiausi voblerius. Kažkada Gintaras Nauckūnas, paklaustas, kaip kuo trumpiau ir tiksliau galima apibūdinti voblerių spalvas, atsakė, kad yra šaltos ir šiltos spalvinės variacijos. Panašiai sakyčiau ir apie masalus, o bene pats šilčiausias būtų vobleris.

Nemaža dalis spiningautojų gana skeptiškai vertina ryškiaspalvius masalus, nekalbu apie lašišautojus, jie dažniausiai elgiasi priešingai. Žodžiu, tų skeptikų nuomone, tokių spalvų padarų mūsų vandenyse nerasi, ir plėšriosios žuvys, žvejojant kontrastingai atrodančiais vobleriais, blizgėmis ar guminukais, užkimba tik sugundytos vilioklio judesių, nespėjusios dorai įsižiūrėti į tikrąsias jų spalvas. Ir taip nutinka tada, kai grobuonės būna itin aktyvios, griebia kone viską, kas juda jų jutiminėje zonoje.

Pasakodamas apie šamą, negaliu nepaminėti dar vieno paradokso, tačiau jis yra susijęs su šio grobuonies žvejyba, o veikiau – su žuvies biologija. Jau sakiau, kad šamas prastai mato. Tai būdinga visiems naktį arba prietemoje aktyviems plėšrūnams. Natūralu, kad ilgaūsis tamsoje turėtų kibti irgi geriau. Bet yra ne visai taip.

Jei pažiūrėtume į bet kurio mūsų spiningautojo, kuris vilioja lydekas, sterkus, šamus ir žvejoja vobleriais, masalinę, net neabejoju, kad joje tris ketvirtadalius masalų sudarytų minnow tipo modeliai. Likusieji būtų shad, o crank tipo vilioklių arba apskritai nerastume, arba aptiktume vos vieną kitą.

Apie salačius rašau daug. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – esu „upinis“ žvejys, o šie plėšrūnai gyvena upėse. Taip, yra ir ežerų, kur galima pagauti salačių, ir netgi rekordinio dydžio, bet tai jau išimtis iš bendros taisyklės. Antroji priežastis – paprasčiausiai mėgstu žvejoti šias žuvis.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Visus rašinius apie žvejybą faktiškai derėtų rašyti esamuoju arba būsimuoju, bet ne būtuoju laiku. Tačiau taip darau ne visada, nes toks straipsnių publikavimas turi keletą niuansų, kurie į nepatogią padėtį gali pastatyti jų autorių. Kodėl? Nes bet kokiu atveju rašoma remiantis praeitų, užpraeitų ir dar ankstesnių metų įžvalgomis. Deja, jos gali ir nepasitvirtinti.

Kas niekada negyveno daugiabučio namo pirmame aukšte, tas nesupras, kas yra triukšmas. Prie sklindančių garsų iš artimiausios gatvės, kur nuolatos burzgia mašinos, priprantama, kaip ir prie ošiančių nuo vėjo medžių ar lietaus barbenimo į palangę. Tačiau šūkaujantys po langais jaunuoliai, praeitame amžiuje pagamintas ir vis dar tebeeksploatuojamas kaimyno automobilis, pusę metų trunkantis remontas viršutiniame aukšte gali išvesti iš proto.

Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.

Praeitame straipsnyje daugiausiai dėmesio skyriau aplinkybėms, dėl kurių susidrumsčia vanduo. Taip pat rašiau, kaip į tai reaguoja dauguma mūsų žuvų. Dabar būtų laikas pakalbėti apie masalus, kurie labiausiai tinka spiningaujant drumstame vandenyje.

Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...

Išsitęsti apie voblerių dažymą nagų laku ir spiritiniais rašikliais galėčiau net ne dviejuose, bet veikiausiai kokiuose penkiuose straipsniuose, kadangi šių masalų spalvinimas turi begalę įvairių „smulkmenų“. Nors išties tai nėra jokios smulkmenos, o gana svarbūs dalykai, visus šiuos niuansus supratau tik per kelis dešimtmečius. Tačiau minėsiu tik kai kuriuos dažniausiai naudojamus, o šis straipsnis bus anksčiau rašyto tęsinys.

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Faktas, kad guminukais lašišų pas mus niekas negaudo. Aš net dabar galvoju: nesu girdėjęs, jog kas nors būtų šių žuvų sužvejojęs silikoniniais masalais. Keista, kadangi smulkesnių šlakių meškeriotojai yra pagavę sliekais ar net uodo trūklio lervomis. Tačiau tai – tokia įžanga, nes kalbėsiu apie orientuotus į lašišų ir šlakių žūklę masalus.

Šįmet liepos mėnuo gana permainingas – tai lyja, tai giedra, vandens lygis telkiniuose gana aukštas, o vanduo drumstas. Bet tokios sąlygos tenkina šamus, kadangi upėse, tvenkiniuose atsiranda daugiau erdvės, naujų vietų, kurios esant menkam vandens lygiui būtų pernelyg seklios šiems plėšrūnams. Tai ypač juntama upėse. O ir oras labai tinkamas – prieš lietų, audrą krentant atmosferiniam slėgiui ilgaūsiai grobuonys suaktyvėja.

Pasirinkdami dirbtinių masalų spalvas, dažniausiai susimąstome, kodėl vieną ar kitą dieną žuvys kibo tik ant konkrečios spalvos vilioklio. Jei tas vobleris, blizgė ar guminukas ir toliau būna sėkmingas, neretai pabandome žvejoti kitais tokios pat arba panašios spalvos masalais. Jei gaudant jais plėšrūnės ir vėl kimba, galima daryti išvadą, kad šie atspalviai yra kažkuo patrauklūs žvynuotosioms. Bet kuo? Juk kartais jie, mūsų supratimu, nė iš tolo neprimena natūralaus žuvų maisto ir labai keista, kad jos teigiamai reaguoja į šitaip dažytus masalus.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.