Be reikalo nuvertinti didieji crank vobleriai
Jei pažiūrėtume į bet kurio mūsų spiningautojo, kuris vilioja lydekas, sterkus, šamus ir žvejoja vobleriais, masalinę, net neabejoju, kad joje tris ketvirtadalius masalų sudarytų minnow tipo modeliai. Likusieji būtų shad, o crank tipo vilioklių arba apskritai nerastume, arba aptiktume vos vieną kitą.
Visiškai kitaip nutiktų, jei žvilgtelėtumėte į šapalautojų, gaudančių meknes, ešerius masalų asortimentą – ten crank veikiausiai būtų daugiau nei kitų voblerių. Visgi pastarojo tipo modeliai vargu ar viršytų 4,0–4,5 cm dydį, nors crank voblerių yra ir dvigubai didesnių. Kadangi tokie vobleriai nedideli, dauguma jų nenuneria giliau nei porą metrų, Nors paprastai gundantiems šapalus to ir nereikia, nes šie spiningautojai tikslingai žvejoja paviršiniuose ir viduriniuose vandens sluoksniuose.
Yra ir tam tikros korekcijos, kurios susijusios su metų laiku – šaltame vandenyje žuvys būna mažiau aktyvios. Todėl net ir gaudantieji šapalus, kuriems ypač patinka spiningauti „burbulinės“ formos modeliais, tada ima žūklauti labiau ištęstais ir ne taip agresyviai judančiais vobleriais.
Prieš tęsdamas straipsnį noriu įterpti trumpą paaiškinimą. Mes ne visai tiksliai įvardijame crank modelius. Tie aptakaus burbulo formos, mūsų akimis, crank vobleriai išties priskiriami prie fat tipo, o tikrieji crank turi iš šonų suplotą kūnelį. Tačiau čia yra detalės, manding, jos nelabai svarbios, nes vargu ar kas išmatuos „suplojimo“ iš šonų laipsnį, todėl rašinyje minėsiu tik vieną pavadinimą – crank.
Panašiai bus ir su kitais pereinamais tipais, kuomet vobleris yra kažkur „per vidurį“ tarp minnow ir shad arba tarp shad ir crank. Gamintojas niekada nerašys modelio įvardijimo su brūkšniu, o nurodys kažkurį vieną tipą, tarkim, minnow, nors, mūsų akimis, tas masalas labiau panašus į shad.
Grįžtant prie ankstesnės minties, reikia pasakyti, kad tokį modelių pasirinkimą lemia keletas faktorių. Vienas jų – minnow ir nemaža dalis shad voblerių įvairiapusiškesni, jų panaudojimo spektras platesnis. Jie tinkami, tarkim, tvičinguoti, traukti su ilgomis pauzėmis ir panašiai, žodžiu, jiems taikomi įvairesni animavimo būdai. Crank modelių pravedimas paprastesnis, dažnai pasiteisina tiesiog vienodas ritės rankenėlės sukimas, kas paprastai taikoma žvejojat sukriukėmis.
Pradedantieji spiningautojai (bent jau teoriškai) turėtų labiau domėtis lengviau valdomais masalais. Bet taip nėra, nes jie žvejoja tais viliokliais, kurie, jų supratimu, yra kibesni (kiti žvejai juk dažnai pagauna!). Nors visai nepagalvoja, kad „kibumas“ masalams suteikiamas tik teisingai juos animuojant ir turint atitinkamą įrangą.
Ilgaliežuviai crank smarkiai priešinasi vandens srautui. Net žuvaujant visiškai ramiame vandenyje juntamas smarkus masalo „tempimas“. Faktas, kad spiningas dėl to gauna didelę apkrovą. Dabartinė žvejybinė mada „minimalizuotis“, pasirinkti itin standžius kuo menkesnio testo jautrius kotus irgi prisideda prie to, kad šio tipo vobleriai lieka dulkėti žūklės parduotuvių lentynose – bent kiek didesni crank paprasčiausiai nesuderinami su minėta įranga.
Dar vienas paradoksas. Kadangi nesu visai „žalias“ velkiautojas ir esu įsigijęs nemažai įvairių voblerių, kuriais žuvauju vien tik velke, puikiai matau, kaip skiriasi žvejų, kurie spiningauja tokiu būdu ir iš valties ar nuo kranto, voblerių vertinimas. Jei gaudantys žuvis nuo kranto, svaidantys masalus iš valties itin retai žvejoja crank modeliais, tai velkiautojai šiais viliokliais žuvaus daug sykių dažniau – tokie vobleriai užims gal net didesnę jų naudojamų masalų dalį. Beje, žuvis gundys sėkmingai, antraip kam reikalingi nekibūs masalai.
Tokį vilioklių pasirinkimą galima būtų paaiškinti tuo, kad velkiautojai žuvauja didesniuose gyliuose ir stambesnes žuvis, todėl ir renkasi giliai neriančius ilgaliežuvius didesnių gabaritų crank, kurių animacija yra išskirtinai agresyvi. Kita vertus, šiais laikais galima rasti ne ką menkiau nyrančių ir nė kiek ne mažiau agresyvių minnow arba shad modelių. Kas liečia gylį, reikia sutikti, kad su velke žvejosime giliau. Nors neretai ir spiningautojams to prireikia, nes jie žuvis gaudo nuo tiltų polių, dambų viršūnių, braido, stengiasi masalus sviesti į upės vagą.
Pastaruoju metu kai kuriuos velkiavimui įsigytus crank vis dažniau imu bandyti spiningaudamas nuo kranto. Patikėkit, pakankamai sėkmingai. Teoriškai kai kurie jų turėtų gundyti ir lašišas, šlakius, bet kol kas išvadų dar nedarau, pamatysiu po poros sezonų.
Galbūt sakysite, kad ilgaliežuviai crank prastai užsimeta. Tačiau užmetimas beveik nepriklauso nuo voblerio tipo, tai labiau įtakoja liežuvėlio ilgis, modelio svoris ir jo subalansavimas. Turiu 6–7 cm dydžio ilgaliežuvių crank, kurie skrieja kaip kulkos ir turiu tokio pat dydžio, į tokią pačią gelmę neriančių minnow „dypų“, kurių aerodinaminės savybės yra labai prastos. Nors pirmųjų voblerių spiningautojai beveik nenaudoja, o antruosius – net labai vertina.
Reikėtų pripažinti, jog didesnieji crank labai retai būna neutralaus plūdrumo, maždaug tris ketvirtadalius jų sudarys plaukiantieji modeliai, trečdalis bus skęstantys ir tik gal vienas kitas – „suspendingas“. Veikiausiai daug kas neatkreipė į šią detalę dėmesio, tačiau tai yra faktas.
Bet crank masalai juk ne itin tinkami pravedimo būdams, kuomet daromos pauzės ir vobleris sustingsta vandens storymėje, todėl neutralaus plūdrumo jiems nereikia. Ir ką tai duotų, kuomet, tokio tipo masalą trauki monotoniškai arba su pagreitėjimais, tačiau, jį vesdamas, beveik niekada nestabdai. Nors įmanomas ir toks traukimo variantas, su crank modeliais netgi galima tvičinguoti, tačiau nenukrypsiu į išskirtinius atvejus...
Vyrauja įsitikinimas, kad crank vobleriai dėl savo agresyvaus žaidimo netinkami žuvauti šaltame vandenyje. Nereikia visko priimti tiesiogiai, nes jau minėtus šapalus esu labai sėkmingai gaudęs Nemune lapkričio mėnesį su deep kategorijos crank vobleriais. Ir būtent tada šapalai norėdavo ne jiems įprastų iki 4 cm dydžio modelių, bet didesnių – 5,0–6,0 cm vilioklių.
Velkiaujant sąlyginai dideli crank ne taip retai „iššaudavo“ netgi rudens pabaigoje, ypač tada, kai užsitęsdavo smarkesnės liūtys ir vanduo telkiniuose tapdavo drumstas. Nors meluočiau, jei sakyčiau, jog lydekų ar sterkų tokiais viliokliais pagaudavau gruodį ar sausį. Tačiau neatmetu varianto, kad ateityje taip nutiks, nes klimatas, kaip matote, šyla nerealiai greitai. Kita vertus, retai tokius masalus ir bandžiau. Bet šamai, kurie paprastai tokiu metų laiku „miega“, kartais „atsibusdavo“ ir norėdavo... būtent tų labai giliai neriančių didesnių agresyvių voblerių.
Rašydamas apie velkiavimą crank vobleriais, paminėjau sterkus. Taip, šių plėšrūnų irgi sužvejodavau, nors tikrai netvirtinsiu, kad tai yra sterkams labai patinkantys masalai. Tačiau per sezoną pagaudavau ne vieną blausiaakį, todėl, reikia manyti, jie tokių vilioklių neignoruoja. Ir jau jei čiumpa, laimikis paprastai būna neeilinis.
Prieš gerą dešimtmetį labai sėkmingai porą vėlyvo rudens sezonų spiningavau 7 cm dydžio plaukiančiaisiais crank vobleriais (jūs veikiausiai sakytumėte, kad tai shad tipo modeliai) salačius Nemune. Gaudžiau juos pagrindinėje tėkmėje stovėdamas ant tilto polių. Beje, naktimis. Kai kurie žvejai tada įsigudrino salačius žvejoti net nuo tilto.
Jau ne sykį rašyta, kad ilgaliežuviai vobleriai turi savybę atmušti kelyje pasitaikančius kliuvinius. Nors veikiausiai bus galvojančių priešingai, bet mano nuomone, crank modeliai dėl savo konstrukcijos yra mažiausiai kliūvantys dugne, nes juda gana dideliu kampu žemyn palenkę savo priekinę kūnelio dalį.
Todėl nereikėtų bijoti tokių masalų traukti taip, kad jie kartas nuo karto vis atsimuštų į gruntą, kas neretai dar labiau išerzina plėšrūnus. Ir ne tik juos, nes mažais crank vobleriais susigundo net ūsoriai. Akmenynuose dėl šių savybių crank vobleriai bus nepakeičiami masalai.
Žinoma, visiškai kliuvinių neišvengsite. Tačiau nedarykite vienos klaidos – nekirskite vos tik pajutę menkiausią „kieno nors“ kontaktą su masalu (o gal ten žuvis kepštelėjo?). Žuvys agresyviai dirbančius vilioklius dažniausiai čiumpa irgi taip pat agresyviai, todėl dažniausiai pačios pasminga ant kabliuko. Šamaujant, sterkaujant ši taisyklė negalioja, gaudant ešerius – priklauso nuo aplinkybių, tačiau lydekos, šapalai, meknės ar salačiai crank voblerį atakuoja labai aršiai.
Kuomet dugne gulės koks nors paskendęs rąstas, srovės atneštas šakotas krūmas, pakirsdami garantuotai užkabinsite vilioklį. Bet jei akimirksniui stabtelsite – daug galimybių, kad masalas atsipalaiduos nuo kliuvinio. Žinau, jog lengviau pasakyti, nei padaryti, kadangi žvejo ranka dažnai būna nepaklusni protui. Žuvaujant greitoje tėkmėje taip elgiantis neužklius netgi skęstantysis modelis, nes plaukiantysis vobleris, padarius pauzę, suprantama, kils į viršų...
Šio straipsnio reziumė būtų labai paprasta – dažniau bandykite žuvauti crank vobleriais netgi tuomet, kai, regis, jie tam nelabai tinka. Jei žuvys nekimba spiningaujant daugsyk bandytais „topiniais“ masalais, ką gali žinoti, gal jos tuo metu nori to, ko niekada nepasiūlote.
Romualdas Žilinskas
