Šamo gundymas vobleriais

Juk sunku pasakyti, koks bus vienų ar kitų žuvų aktyvumas tuo metu, apie kurį pasakojama straipsnyje. Pasitaiko, o neretai taip ir nutinka, kad, regis, žūklės sąlygos tokios pačios kaip ir praėjusiais sezonais, tačiau žvynuotosios nekimba. Kas joms „užplaukia“, vargu ar kas atspės, nes jei atspėtų, tuomet būtų žvejų žvejys, kuris visada pagauna tai, ką nori.

Kita vertus, jei, tarkim, aš buvau vakar ar net šiandien ryte žuvauti ir suviliojau nerealių laimikių ant tam tikrų masalų, naudodamas atitinkamą vilioklių pravedimo techniką, tai neatmetu varianto, jog ryt, o gal net ir šiandien vakare, taip pat meškeriodamas jau nieko nepagausiu. Pasikeis debesuotumas, oro temperatūra, kris slėgis, pakis vandens lygis, kas upėse nutinka net ir per kelias valandas dėl užtvankų šliuzų įtakos ar staiga prapliupusios liūties, ir mano rašliava nueis šuniui ant uodegos.

Dar vienas galimas variantas – tai, jog man puikiai sekėsi gaudant žuvis (dabar kalbu netgi apie šį sezoną ir šią dieną), pavyzdžiui, žaliai dažytu N firmos minnow vobleriu, nereiškia, kad Jonas ir Antanas tų pačių žuvų nepagavo jas nuolat viliodami su M firmos geltonu guminuku. Rašau įsijautęs, kaip galima būtų dabar ir artimiausiu metu sėkmingai pažuvauti, aiškinu apie laimingą masalą, o minėti žvejai juokiasi...

Kada rugsėjis virsta vasara

Kad taip nenutiktų, stengiuosi daryti apibendrinimus, reiškia, jog bandau rasti vidurį tarp to, kas buvo anksčiau ir yra šį sezoną bei šiandien. Beje, ne tik man, tačiau ir pažįstamiems meškeriotojams, nes šis faktas ne mažiau svarbus. Tik taip būna didžiausia tikimybė neapsirikti kalbant apie ryt, poryt ir bent jau ateinantį mėnesį.

Regis, radau tą aukso vidurį, kaip išsisukti iš nepalankios situacijos, jei... ne klimato kaita. Ji apskritai visą patirtį gali apversti aukštyn kojomis. Aš netgi manau, kad netrukus ateis laikas, kada mes vasaros laikotarpį imsime skaičiuoti nuo balandžio pabaigos iki spalio pradžios imtinai, o žiemą įsivaizduosime truputį vėsesnę nei pavasarį ir rudenį.

Šituos pasvarstymus (ar pilstymus iš tuščio į kiaurą?) rašau ne šiaip sau. Visų pirma, kaip supratote, apsidraudžiu iš anksto, kad jei mano rašliava neatitiks kieno nors nuomonės, tada, štai, prašom, paaiškinau, kodėl taip yra. Antra, bandau įžangą „pritempti“ prie straipsnio temos. O tema – šamo gaudymas spiningu.

Kaip žinia, prasidėjus rudeniui, ūsuotojo grobuonies kibimas, kitaip nei kitų mūsų plėšrūnių, ima silpti arba bent jau juntamai negerėja. Paprastai šamai upėse gana staigiai suaktyvėja kažkur apie balandžio vidurį ar to mėnesio pabaigoje, retesniais atvejais gegužės pradžioje, tačiau tai trunka kokias dvi ar tris savaites. Po to jų noras ragauti masalus šiek tiek krenta, bet tampa stabilus visą šiltąjį metų laikotarpį iki pradedant vėsti vandeniui.

Aišku, būna šamams nerealių alkio protrūkių, kurie tęsiasi kelias dienas ir vasarą, ypač kada ji yra su vis pasikartojančiomis liūtimis, griausmais bei žaibais, nes slėgio kritimas, šutas, staigus vandens lygio pakilimas labai teigiamai įtakoja ūsuočių apetitą. Bet, jei paėmus visumoje, tuo metų laikų šamai daugiau ar mažiau kimba gerai, bet, pasikartosiu, visgi ne taip gerai, kaip tai nutinka pavasario viduryje.

Tikrai nesakau, kad įsibėgėjus rudeniui jie nečiumpa masalų, čia jau nusišnekėčiau. Beje, žinant kokios dabar būna karštos vasaros ir vėluojantys rudenys, drįsčiau prognozuoti, kad šįmet rugsėjį vandens temperatūra telkiniuose bus pakankamai aukšta, jog šamai jaustųsi kaip prieš dešimtmetį antroje vasaros pusėje.

Šie grobuonys guminukus, rečiau ir voblerius, man kartais griebdavo netgi gruodį. Girdėjau, kad yra keletas žvejų, kurie kaip tik laukia rudens antrosios pusės, nes tuomet šie meškeriotojai lupa didžiulius šamus iš gilių duobių velkiaudami dideliais silikoniniais viliokliais. Tačiau paprastam spiningautojui, kuris daugiau laiko praleidžia krante nei valtyje, ir masalus mėto, o ne velka paskui laivą, vargu ar pavyks tuomet patirti tą džiaugsmą.

Su uodega per snukį

Šamų žūklė nuo kranto apskritai problemiška jau vien todėl, kad sunku ištraukti didesnį nei dešimt kilogramų vandenų valdovą, iš valties tai sekasi daryti gerokai lengviau. Ilgaūsis turi labai savitą pasipriešinimo manierą, kuri nepalanki žvejui – jis puikiai žino visus pilnus šiekštų ir akmenų artimiausius dugno užkaborius ir puola ten slėptis, besipriešindamas labai sumaniai išnaudoja aplinkinius kliuvinius.

Kartais plėšrūnas išsyk dumia lyg akis išdegęs ir galima pagalvoti, jog, einant paskui krantu, kažkurioje kelio atkarpoje jis vis tiek pavargs ir bus galima laimikį tiesiog „parpumpuoti“ į krantą. Jei, suprantama, atlaikys įranga ir žvejys nesikarščiuos. Kitąsyk atsitinka visiškai kitaip: kurį laiką net nesupranti, kad ten nerealaus dydžio žuvis, manai, jog užsikabino koks kelmas ar dugno rąstas. Tik po to susigaudai, kad čia tas ūsuotas padaras, su kuriuo bus daug reikalų, nes jis vėliau vis tiek įjungs aukščiausią pavarą...

Tačiau bet kokiu atveju šamas galiausiai pasirenka atitinkamą dugno plotą, kur gulasi ant dugno arba lėtai slankioja padugne ir brauko valą per akmenis ir kitus kliuvinius. Jei tai tęsiasi ilgai ir nei žuviai, nei žvejui nepavyksta paimti viršų, tada šamas gali vėl spurtuoti iki sekančios panašios vietos, kur nupasakotas scenarijus kartosis iš naujo.

Dalis ilgaūsių grobuonių atsikabina neatlaikius įrangai (atsilenkia masalų kabliukai, lūžta karabinai, suktukai ir panašiai), o kita dalis nutraukia valą į kliuvinius. Ir tik trečdalį šių plėšrūnų pavyksta įveikti. Priminsiu, kad kalbu apie žūklę nuo kranto ir šamus, o ne šamukus.

Tiesa, dar vienas variantas – ilgaūsis grobuonis geba sau iš gerklės išsimušti vilioklį. Ir taip kalbu tiesiogine ta žodžio prasme, kadangi ši žuvis tvoja sau uodega per nasrus ir, jei voblerio ar guminuko kabliukai įstrigę ne itin giliai, kur nors žabtų pradžioje, tokia taktika šamui pasiteisina. Beje, šamo dantų „šepetys“ yra labai kietas ir ten tvirtai įsisega retas kuris kabliukas, todėl tokia taktika plėšrūnui neretai pasiteisina.

Kad kalbu tiesą apie šamo daužymą sau per snukį, galima suvokti iš besipriešinančio laimikio judesių, kurie juntami tarsi savotiški trūkčiojimai, ir vėliau iš gijos, kurios ilga atkarpa prie vilioklio būna apvelta gleivėmis. Kada šamas brauko valą į akmenis ar paskendusius medžius, taip pat nesunku suprasti, nes pinta gija ir jautrus spiningas lyg aidu tai perduoda į žvejo ranką, nesunku suvokti, ką tuo metu po vandeniu veikia laimikis.

Tačiau šamo traukimas, suprantama, vyksta jau po to, kada jis pačiupo masalą. O įsiūlyti vilioklį šitam plėšrūnui nėra labai paprasta. Pas mus šamų netrūksta, bet pagaunama jų nedaug. Turiu omenyje normalaus dydžio ūsuotųjų, nes šamo jauniklių dugnine ant slieko per naktį gali sumeškerioti ir tuziną. Kaip žinia, vaikų gandrai nenešioja, kur nors turi būti ir jų tėvai. Jie ir yra, bet, pasikartosiu, gana sunkiai sugundomi.

Giliai neriantys, agresyvūs ir ryškūs

Jei įvertintume tą faktą, kokio dydžio pagaunamos šios žuvys ir kokias plačias gerkles jos turi, galima pagalvoti, jog šamams geriausiai siūlyti kone pusmetrinio dydžio masalus. Bet yra netgi priešingai. Mano paskaičiavimais, lyginant šių grobuonių ir masalų, kuriais jie tikslingai gaudomi, gabaritus, tai būtų patys smulkiausi viliokliai. Netgi mažesni nei tie, kuriais žvejojame šapalus. Bent jau vobleriai, tai tikrai. Juk vos 5–7 cm dydžio tos rūšies masalas yra tik spirgas didelio šamo plačiai gerklei.

Kita vertus, tai bus crank, kai kurie shad vobleriai, o tokių dydžių šio tipo modeliai žaidžia labai agresyviai, nes jų kūneliai labai platūs, kone burbulo formos, ar bent platoki. Pridėkime dar ir ilgus jų liežuvėlius, tad visgi masalai nėra jau tokie smulkūs. Kalbu apie ilgus liežuvėlius ne be reikalo, nes šamus derėtų vilioti upės vagoje arba gilesnėse duobėse ir šalia jų. Nemune tai būtų 3,0–3,5 m gylio neriantys modeliai, Neryje – apie 2,5 m. Jei vobleriai aria dugną, nieko tragiško, taip gal net geriau. Bet žuviai, o ne žvejui, nes šamų pamėgtos vietos paprastai yra pilnos kliuvinių.

Aišku, nereikia galvoti, kad ilgaūsiai negali užkibti sekliau. Esu jų pagavęs ir vos metro gylyje, ir visai šalia kranto, nes net ir šie plėšrūnai kartais atplaukia į sąlygines seklumas pamedžioti. Beje, nuotolis nuo sausumos šamams apskritai neturi reikšmės, nes jie žvejų bijo turbūt mažiausiai iš visų žuvų. Deja, gilių vietų šalia krantų mūsų upėse nedaug, nebent miestuose prie tiltų, betonuotų krantinių, uostuose.

Kita bėda, jog kai kurie crank tipo ilgaliežuviai vobleriai prastai užsimeta. Aišku, kalbu ne apie naujos kartos subalansuotus šratų kupinomis kapsulėmis modelius, tačiau apie senesnius ar pigius tokio tipo masalus. O jų tarpe yra labai gerų vilioklių šamams. Deja, dėl prastų aerodinaminių savybių šiais vobleriais įmanoma nebent velkiauti, nes spiningaujant nuo kranto visgi dažnai tenka masalus sviesti toli. Juk tos priekrančių duobės ir patiltės nuolat „šukuojamos“ meškeriotojų, tad geriau pasiieškoti mažiau patogios, tačiau nenugaudytos vietos.

Yra nemenkų šamų ir Nevėžio žemupyje, dar keliose panašaus dydžio upėse, visgi Nemunas ir Neris bus tikrieji stambių grobuonių vandenys. Įdomu tai, kad Nemune jie labiausiai žvejojami žemiau Kauno HE, nors aukščiau šamų irgi apstu, tačiau juos stabiliai gaudančių meškeriotojų reta. Neryje taip pat panaši situacija – jei kas ir bando šamus tendencingai gundyti, tai paprastai ne aukščiau Jonavos.

Šamai yra trumparegiai, ne veltui jie aktyvūs naktimis. Ilgaūsiai grobuonys labiausiai pasikliauja savo šonine linija ir kitais jutiminiais organais, galima sakyti, jog aukas jie junta kone apgraibomis. Bent jau kažką panašaus teigia mokslininkai. Todėl pagal vieną žvejybinę teoriją, masalų esmė – jų judesiai, kurie turėtų persiduoti po vandeniu labai energingai, „garsiai“ ir iš tolo. Kokia bus vilioklių spalva, nelabai svarbu.

Tačiau prieštaraučiau tokiai nuomonei. Šamams ne tas pats, kaip bus apipavidalintas masalas, nes visada rastume kokių nors voblerių, guminukų spalvinių variacijų, kurios geresnės už kitas. Arba tokių, kuriomis spiningaujant šamai kibs, o kitas – visiškai ignoruos.

Visgi kažkiek tiesos, kas liečia šamų regėjimą, toje mano išpeiktoje teorijoje yra. Jau vien todėl, kad ilgaūsiai geriausiai (geriausiai, nereiškia, kad visada) čiumpa ryškių, erzinančių spalvų masalus, tinka ir pieno baltumo viliokliai. Kadangi kalbu apie voblerius, tai dar pridurčiau, jog nugarėlės ir pilvai tokiems masalams pageidautini kontrastuojantys, bet irgi pakankamai ryškūs.

Šįsyk nepradėsiu vardyti visų spalvinių variacijų, tačiau pasakysiu, jog įvairūs taškiukai, brūkšneliai, kas tarytum prieštarautų mano mintims, irgi turi prasmę, tai pasitvirtino praktikoje. Ne visada, bet kartais taip.

Manau, jog šamas visgi neįžiūri tų smulkių pamarginimų. Jei, tarkim, šapalas, meknė ar salatis geba skirti tuos taškiukus ir brūkšnelius net ir greitai judančio masalo kūnelyje, tai šamo akys tokių smulkmenų nefiksuoja. Bet kitąsyk ilgaūsiai nori margų voblerių, nes tankiai virpančio voblerio kūnelyje šios detalės įsilieja į bendrą masalo spalvos foną ir jį kažkiek pakeičia, galimai į labiau pageidaujamą plėšrūnui atspalvį. Čia tokia mano teorija, nežinau, ji teisinga ar ne, į tai galėtų atsakyti nebent mokslininkai arba patys šamai. Bet žuvys, kaip žinia nekalba, o mokslininkai vargu ar dažnai gaudo šamus spiningais.

Romualdas Žilinskas