Švyst! Ir nuskrido... Trečia dalis
Ne visi masalai skrenda vienodai, net jei jų svoris identiškas. Vilioklių forma, detalės ir netgi paviršiaus apdirbimas gali lemti labai skirtingus užmetimo rezultatus. Kalbant apie aerodinamiką, svarbiausia, kaip masalas įveikia oro pasipriešinimą, kiek stabilus skrydžio metu ir kaip reaguoja į staigų pagreitį, kurį suteikiame, kas ir parašyta straipsnio pavadinime, švystelėdami jį spiningu.
Vobleriai, blizgės, sukriukės, silikoniniai masalai – visi jie turi savo individualius aerodinaminius ypatumus ir nagrinėti kiekvieną vilioklių rūšį prireiktų begaliniai ilgo teksto. Šį sykį apsiribosiu tik vobleriais, nes tai vieni populiariausių spininginių masalų, tačiau net ir apie juos kalbėsiu tik bendrais bruožais.
Kita vertus, kai kurios voblerių skriejimo savybes apibūdinančios detalės tinka bet kokiems masalams, tereikia „išsigryninti“ tai, ką rašau. Deja, šiuolaikiniai žvejai galvoti tingi arba nuo galvojimo yra pervargę, arba tiesiog ignoruoja bet kokias žūklavimo teorijas. Išsyk galiu pasakyti, kad visų pirma remiuosi praktika ir tik po to visa tai pagrindžiu fizika, aerodinamika, chemija bei kitais nelabai mėgstamais dalykais.
Masalų aerodinaminės savybės
Po masalo masės, kurios dabar neskaičiuosime, labai svarbus rodiklis yra vilioklio forma. Aptakus, t. y. artimas lašui, šeivai masalas junta mažiausią oro pasipriešinimą. Tokie viliokliai skrieja tiesiau, mažiau blaškosi, nejuda į šonus, todėl tiek nuotolis, tiek taiklumas tampa geresni.
Tipiniai to pavyzdžiai būtų minnow tipo vobleriai – pailgi, siauri, neturintys ryškių kūno iškilumų ar linkių. Šie vobleriai, ypač jei jų liežuvėlis trumpas, dažnai tampa puikiu pasirinkimu tolimiems užmetimams.
Crank tipo vobleriai, atvirkščiai, dažnai turi platų kūnelį ir ryškų liežuvėlį, todėl jie greičiau stabdomi oro, skrenda trumpesniu atstumu, ypač jei vėjas priešpriešinis. Tačiau kai kurie turintys optimalų svorio centrą crank modeliai, vis dėlto išlaiko visai neprastą aerodinamiką, jei juose nėra papildomų stabdančių detalių.
Svarbu paminėti ir šių masalų liežuvėlius. Būtent liežuvėlio dydis, ilgis ir kampas gali reikšmingai paveikti skrydžio trajektoriją. Ilgi, stačiu kampu atsikišę liežuvėliai „gaudo“ orą kaip parašiutai. Dėl to net ir neblogai subalansuoti bei pakankamai sunkūs vobleriai skrenda prastai.
Tokie yra, pavyzdžiui, giliai neriantys crank ar shad modeliai. Kuo liežuvėlis didesnis, tuo blogesnės aerodinaminės savybės. Jei dar ir voblerio korpusas platus, masalas ima suktis, blaškytis, kartais net skristi spirale. O tai tikrai nepadeda nei toli nuskristi, nei reikiamoje vietoje nukristi.
Yra ir dar vienas niuansas, kuris labiausiai liečia būtent ilgaliežuvius voblerius, tai būdinga visų tipų modeliams. Jei atkreipėte dėmesį – vienuose ilgaliežuviuose vobleriuose kilpelė valui pritaisyta ant masalo nosies, o kituose – ant liežuvėlio. Valo tvirtinimo vieta lemia ne tik panirimo gylį, greitį bei animacijos ypatumus (ta tema kada nors derėtų parašyti rašinį), tačiau ir užmetimo nuotolį, masalo aerodinamines savybes.
Jei vobleris storas, pilvotas, burbulo formos arba platus ir lenktas (fat, crank), tuomet geriau skris tas, kuriam kilpelė valui pritaisyta ant jo ilgo liežuvio. Tačiau pailgi, siauri (minnow) deep kategorijos modeliai užsimes toliau, jei kilpelė bus ant jų nosies galo. Tai susiję su svorio centro pasiskirstymu jų kūneliuose.
Masalo svorio centras – vienas iš svarbiausių konstrukcinių niuansų. Geriausiai metasi tie masalai, kurių svorio centras nukreiptas į galą. Masalas tuomet skrenda tarsi strėlė – tiesiai, be blaškymosi. Priešingai – kuomet svoris paskirstytas tolygiai arba yra arčiau priekinės dalies, ore toks masalas neturi stabilumo.
Skriedamas jis svyruoja, kartais apsisuka aplink savo ašį, išbarsto kinetinę energiją, o užmetimo nuotolis ženkliai trumpėja. Jei vobleris turi tik elementarių „barškučių“ kamerą ar kitų papildomų elementų, kurie juda viduje – svarbu, kurioje kūnelio vietoje jie susitelkia metimo metu.
Šiuolaikiniai vobleriai gaminami su magnetinėmis arba mechaninėmis balasto sistemomis. Gamintojai voblerio viduje įmontuoja kapsulę (kapsules) su metaliniais šrateliais, kurie metimo metu slenka į galą, o nusileidus – magneto pagalba grįžta į kūnelio vidurį. Tai puikus būdas pagerinti užmetimo nuotolį, neprarandant žaidimo balanso vandenyje.
Užmetimo nuotoliui svarbus ir masalo paviršius. Tačiau vobleriams šis dalykas mažiausiai aktualus, nors tokio tipo masalų su žvyneliais, ranteliais ir panašiais „pagražinimais“ taip pat pasitaiko. Glotnūs, lygūs paviršiai mažina oro trintį, nelygūs ar išgraviruoti – ją didina. Tai nėra labai reikšminga trumpiems metimams, bet jei norime maksimalios distancijos – tuomet net paviršiaus faktūra gali turėti įtakos.
Išorinės sąlygos ir jų įtaka užmetimo nuotoliui
Net jeigu spiningas, ritė ir valas parinkti idealiai, masalo užmetimo nuotolį visada įtakos išorinės aplinkos sąlygos. Kai kurios jų padeda masalui skrieti toliau, kitos – reikšmingai trumpina užmetimą.
Pavėjui metamas masalas pasiekia didesnį atstumą, ypač tuomet, kai vėjas pakankamai stabilus, o jo greitis siekia apie 2,5–3,0 m/s. Masalas tokiu atveju įgauna papildomo pagreičio ir užmetimo nuotolis gali pailgėti net 10–20 procentų. Galima pagalvoti, kad kuo stipresnis vėjas, tuo tie procentai tik didės. Tačiau yra ne visiškai taip.
Minėtas vėjo greitis bus optimalus variantas spiningaujant pavėjui, nes tada masalas skries toliau ir taip pat tiksliai tarsi žuvautume ramią dieną. Po to prasideda tai, apie ką (galvą duodu kirsti) pagalvoja tik vienetai žvejojančių.
Kuomet vėjas gerokai sustiprėja (maždaug 6–8 m/s) masalo greitis ore ima silpti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad sunku tiksliai sustabdyti spiningo mostą, įrankį (ypač ilgesnį, lankstesnį) oro srautas lenkia žemyn. Antra, vėjas veikia ne tik masalą ir spiningą, tačiau dar ir valą.
Jis greitesnis nei skriejantis ore masalas, paskui kurį tįsta gija, todėl susidaro valo kilpa ir metimas tarytum „gesinamas“, smarkiai nukenčia ir taiklumas. Jei spiningaujama sunkiais masalais, tai turi mažiau įtakos, bet gaudant lengvais vobleriais, sukriukėmis, minėtus „nepageidaujamus reiškinius“ tikrai pajuntame. Aš jau nekalbu apie gūsingą vėją, kuris blaško bet kuria kryptimi skriejantį vilioklį.
Panašiai nutinka jei vėjas pučia iš šono – valas metimo metu išlinksta ore, o masalas gali nukrypti nuo tikslios trajektorijos – tuomet ir metimo atstumas mažesnis, ir taiklumas suprastėja. Priešvėjinės sąlygos yra pačios nepalankiausios, ypač naudojant nedidelius, lengvus ar (ir) burbulo formos crank tipo voblerius. Tokiais atvejais masalas gali būti net išmuštas iš trajektorijos arba apskritai nepasiekti norimos vietos.
Oras taip pat turi savų niuansų. Kai jis drėgnas ir tankus (lyja, sninga, rūkas, žemas slėgis ir panašiai), didėja pasipriešinimas tiek valui, tiek masalui – skrydis tampa lėtesnis, trumpesnis. Sausas, šiltas oras, priešingai, pasižymi mažesniu tankiu, todėl palankesnis tolimiems užmetimams. Temperatūra daro įtaką ir pintam valui – vėsesniu oru jis tampa standesnis ir prasčiau slysta žiedeliais, kas irgi trumpina metimą. Apie sušalusią minusinėje temperatūroje giją ir apledijusius žiedelius net neverta kalbėti.
Svarbus dar vienas aspektas – oro judėjimas tarp krantų. Kartais, kai oras virš vieno kranto įšyla greičiau nei virš vandens, atsiranda lokalūs oro srautai, kurie keičia masalo trajektoriją. Diena, regis, net nevėjuota, bet tolimi užmetimai kažkodėl „kreivi“. Tokiais atvejais užmetimas į tą pačią vietą tampa neprognozuojamas – masalas skrenda tarsi „stumiamas“ ar „stabdomas“ iš neregimos pusės.
Jei paklausčiau pradedančiųjų žvejų, kuris spiningautojas toliau numes masalą – įsibridęs į vandenį ar stovintis ant aukšto skardžio, manau, jog absoliuti dauguma atsakytų, kad stovintis ant skardžio. Bet iš tiesų viskas veikiausiai bus priešingai. Sakau „veikiausiai“, kadangi neaišku, kiek giliai įbridęs spiningautojas, kokio jis ūgio ir kokio ilgio spiningu žūklauja. Kita vertus, jei skardis bus labai aukštas, tada atsakymas vienareikšmiškas – tik ne tas žvejys, kuris stovi labai aukštai, kadangi jis mėtys masalą ne tiek į tolį, kiek žemyn.
Pagal visus fizikinius dėsnius geriausias kampas skrieti masalui į tolį yra ~30–40° vandens paviršiui. Iš to seka, kad nedidelio ūgio žvejys su trumpu spiningu, o jei dar ir įsibridęs, turės sviesti vilioklį (jei norės jį numesti maksimaliai toli) iškėlęs ranką – t. y. labai nepatogioje pozicijoje, nes mano minėti laipsniai skaičiuojami ne nuo riešo, viršugalvio ar nosies, o nuo spiningo viršūnėlės.
Bet ir čia dar ne viskas. Straipsnio pradžioje pasakojau apie spiningo akciją. Sakiau, jog „minkšti“ kotai sviedžia masalus su didesne inercija. Yra dar vienas aspektas, kuris liečia ir šio skyrelio temą. O būtent tai, jog slow, moderate akcijos spiningai metimo metu sulinksta, todėl juos reikia „stabdyti“ tuomet, kai iki vandens plokštumos lieka ~50–60°.
Štai dėl ko gaudantys tik vienos akcijos kotais sunkiai įpranta žvejoti kitokio linkio spiningais – jie kurį laiką negali maksimaliai toli ir taikliai užmesti masalo – sviesdami laiku nesustabdo rankos riešo. Kaip pasakė vienas senas žūklautojas: žiūrintysis mato metimą, pradedantysis mato mostą, patyręs jaučia stabdymo tašką.
O tam įsibridusiam žvejui, jei jis patyręs vandenų „vilkas“ ir gali žuvauti bet kokiu spiningu, siūlyčiau gaudyti šmaikštesniu kotu – nereikės virš galvos kelti rankos. Na, bet jis ir pats tai žino.
Kadangi jau pradėjau kalbėti apie žvejybos techniką, ko visai nesiruošiau rašydamas šį straipsnį, tenka jį baigti.
Romualdas Žilinskas
