Vobleris Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PF

Kaip jau sakiau aname straipsnyje apie šapalų spiningavimą, mūsų upės drumstėsi ir drumsis. Beje, ateityje tik daugiau, todėl turime mokytis žvejoti tokiomis sąlygomis.

Pirmuosius pavasarinius šapalus meškeriotojai pagauna žvejodami ant plūdinės meškerės kabliuko užkabintu batono gabalėliu. Arba spiningaudami vobleriais, tačiau... begundydami šiais masalais atgal į jūrą grįžtančias lašišas bei šlakius, o tai reiškia, kad veikiau atsitiktinai nei tikslingai.

Kažkada vaikystėje, kuomet gaudydavau šapalus paprasta lazdyno meškere ant žiogų, musių ir karkvabalių, man porąsyk tuos masalus griebė salačiai. Suprantama, jų neištraukiau, kaip neištraukdavau tuomet ir savo stambiausių šapalų, nes įranga...

Išsyk pasakysiu, kad kalbėsiu ne apie tą dieną, kai žvejys iš žūklės grįžta nosį nukabinęs, nes jo rezultatas yra lygus nuliui, veikiau jau atvirkščiai. O toks straipsnio pavadinimas surištas su žodžių skoliniais. Tarkim, mūsų meškeriotojai (ir ne tik) neretai sako, kad įsigytas daiktas, šiuo atveju – koks nors žūklės įrankis ar masalas, yra „nulinis“, suprask, kad visiškai naujas, dar nė nebandytas.

Prieš tai rašytas straipsnis apie rudeninių šapalų gaudymą buvo labiau bendrinio pobūdžio. Skaitytojai paprastai nori konkretumo. Tikiuosi, kad šiame rašinyje jo bus daugiau.

Nors kalbėsiu apie meknių spiningavimą, bet negaliu nepaminėti kai kurių paradoksalių dalykų, kurie liečia šių žuvų žūklę.

Paulius su Eugenijum bando atsakyti į klausimą: kodel didelėje upėje reikia didelių masalų ir ilgų spiningų?

Neretai išgirsti žvejus sakant: įsigijau voblerį lydekoms, dar nusipirkau porą „šapalinių“ modelių. Nieko peiktino tame nematau, kuomet kalbama, kokias žuvis spiningautojai ruošiasi gaudyti. Tačiau šito apibūdinimo jokiu būdu nereikia suprasti pažodžiui, kadangi nėra nei vieno dirbtinio masalo (guminuko, blizgės, voblerio ir pan.), ant kurio kibtų tik kažkokia viena žuvų rūšis. Neseniai pradėję žvejoti kartais tokius posakius priima už „gryną pinigą“ ir ima sau formuoti neteisingą požiūrį į spininginius vilioklius.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.