Sukriukė Mepps Aglia Black 4 9g

Vandens paviršiuje plūduriuojančius augalus galima suskirstyti dar ir į papildomus pogrupius, nes kai kurie iš jų įsišaknija dugne, tačiau savo lapus bei žiedus iškelia į vandens paviršių. Kiti – visą laiką plauko virš vandens stumdomi bangų bei vėjo, nešami srovės.

Besisukančias blizgutes, tiek daug metų džiuginusias žvejus, pamažėle pamiršome. „Pradedančiųjų masalas“ – oriai atsako kiek prakutęs spiningautojas, švystelėdamas dvidešimt eurų į vandenį. Suprask – brangus vobleris yra geriausias. Sukriukės, liaudyje vadinami „mepps‘ais“ išgyvena didžiausią dramą: vartiklės, silikoniniai masalai, vobleriai – štai pagrindinis naujų laikų spiningautojo ginklas...

Spiningavimas sukriukėmis kurį laiką buvo „priblėsęs“ – žvejai dažniausiai pirkdavo voblerius arba guminukus. Tačiau vėliau susidomėjimas šiais masalais vėl atsinaujino. Nepasakyčiau, kad įvyko kažkoks ypatingas lūžis, bet tokio tipo blizgių spiningautojai perka vis daugiau.

Rudenį mėgstantys spiningauti upėse susiduria su viena didele problema – tėkmė be perstojo neša apmirusius vandens augalus. Žolės masiškai pradeda plaukti antroje sezono pusėje, kartais po ankstyvų šalnų.

Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.

Jei paklaustume spiningautojų, kokie Nemuno ruožai (turiu omenyje upės dalį žemiau Kauno HE) patys žuvingiausi, visi vienbalsiai patvirtintų, kad tie, kur yra dambų. Žinoma, tų tikrųjų akmeninių, bet ne smėlinių. Tačiau Nemune rastume ir daugiau gerų žūklaviečių. Beje, jos dar geros ir tuo, kad čia rečiau spiningaujama, todėl, kalbant meškeriotojų kalba, nėra „nugaudytos“.

Įpratome, kad lietuviška vasara nenuspėjama, tačiau vienas dalykas kartojasi nuolatos – kažkuriuo metu įsivyrauja sausi ir karšti orai. Tokiu metu vandens lygis upėse krenta, vanduo pasiekia šiltos arbatos temperatūrą, išskaidrėja.

Anksčiau gana dažnai rasdavau užsienio autorių straipsnių, kuriuose žvejai įrodinėdavo, kad masalo spalva praktiškai neturi reikšmės norint sėkmingai žvejoti plėšrūnes. Paprastai šie spiningautojai tvirtindavo, kad labiausiai žuvis gundo vilioklio judesiai, virpesiai ir meškeriodamas beveik bet kokiu dirbtiniu masalu, jei tik tinkamai jį pasiūlysi grobuonei, nesvarbu kokios būtų oro sąlygos, metų ar paros laikas, ją sugundysi. Skaitydavau, tarkim, kaip Džonas ir Bilas atvykę į Kanadą praretino vietinių lydekų gretas spiningaudami skirtingų spalvų, bet to paties modelio vobleriais, ir belikdavo tik pavydėti.

Besisukančias blizges arba kitaip sukriukes žvejai neretai vadina masalu pradedantiesiems spiningautojams. Tai, sakyčiau, skamba nepelnytai įžeidžiamai. Ir visai ne todėl, kad aš jomis gaudau vis dažniau, o savęs „pradinuku“ tikrai nevadinčiau.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.