Tiesa ir mitai apie sukriukę

Besisukančias blizges arba kitaip sukriukes žvejai neretai vadina masalu pradedantiesiems spiningautojams. Tai, sakyčiau, skamba nepelnytai įžeidžiamai. Ir visai ne todėl, kad aš jomis gaudau vis dažniau, o savęs „pradinuku“ tikrai nevadinčiau.

Gal kažkam keistai nuskambėjo išsireiškimas „vis dažniau“, todėl paaiškinsiu. Kažkada, kai tik išmokau spiningauti šių masalų pasirinkimas buvo menkas, kokybė irgi ne kažin kokia, pabandžiau žvejoti sukriukėmis, bet rezultatai nelabai džiugino. Gal pritrūko kantrybės įvaldyti žūklę tokiais masalais, gal lėmė tuometinis įsitikinimas, kad sukriukės skirtos smulkesnėms plėšrūnėms, dažniausiai – ešeriams, tad kurį laiką šie viliokliai mano masalinėse praktiškai rūdijo. Vėliau, kada pas mus atsirado gausybė sukriukių modelių aš dažniau ėmiau jomis spiningauti. Įdomiausia, kad tuo pat metu prasidėjo guminukų, voblerių „bumas“ ir kiti spiningautojai pasielgė priešingai. Suprantama, minėtus naujus masalus bandžiau irgi, bet sukriukėms skyriau vis daugiau dėmesio.

Čia yra ir tam tikros logikos – kuomet žuvys retai gaudomos kažkokios rūšies viliokliais, žvynuotosios nuo jų atpranta ir geriau kimba. Ir priešingai – jei vienodais masalais gundomos nuolat, ima instinktyviai juos sieti su pavojumi, po kurio laiko net ir nereaguoja į pasiūlą. Bet grįžkime prie pagrindinės temos...

Unikalus masalas

Mano supratimu, sukriukės savo panaudojimo galimybėmis gerokai pranoksta tokius vis labiau populiarėjančius specifinius masalus, kaip poperiai, jokeriai, slaideriai, glaideriai ir pan., kuriais gaudoma tik esant tam tikroms spiningavimo sąlygoms. Tad dažnai girdimi meškeriotojų teiginiai apie besisukančių blizgių ribotumą tiesiog neturi pagrindo. Juolab šiais laikais, kada sukriukių modelių pagaminama pačių įvairiausių, kas gerokai padėjo išplėsti šių vilioklių panaudojimą.

Prieštaraučiau ir dėl teiginio, kad sukriukėmis žvejoti yra labai paprasta – tiesiog užmeti ir trauki. Taip gali kalbėti tik tie, kurie apskritai nežuvavo sukriukėmis arba tai darė, kaip aš kažkada, labai atmestinai, neišbandė net mažos dalies iš siūlomo dabartinių tokio tipo masalų asortimento. Juk norint pagauti daug ir didelių žuvų, o su sukriukėmis, kaip dabar įsitikinau, tai padaryti įmanoma ir, beje, netgi dažniau nei kai kuriais kitais masalais, reikia išmokti jomis žvejoti. Noriu pasakyti, kad privalu šias blizges, kaip ir bet kokį vilioklį, mokėti pateikti žuvims atsižvelgiant dar ir į daugybę jam būdingų parametrų – dydį, spalvą, formą (sukriukių lapeliai gali būti skirtingi), svorį ir pan.

Tad, kaip supratote, vos pradėjęs savo žvejybinę karjerą spiningautojas vargu ar sugebės išnaudoti visą besisukančių blizgių potencialą, jau nekalbant apie skurdų jo masalinės turinį, neleisiantį tinkamai parinkti šių vilioklių bet kokiomis žūklės sąlygomis. Beje, siūlyčiau įsidėmėti, kad sukriukėmis galima sugundyti visas be išimties mūsų gėlųjų vandenų plėšrūnes ir dar daugybę taikiųjų žvynuotųjų. Taigi dedu riebų pliusą besisukančių blizgių naudai ir daugiau prie šios temos negrįšiu.

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad sukriukės yra unikalios tuo, jog forma ir netgi žaidimu neimituoja jokio mums žinomo vandens gyvio, o žuvelės – juo labiau. Kita vertus, jų savitos formos net vaikas nesupainiotų su jokiu kitu spininginiu masalu. Pagrindinės besisukančios blizgės konstrukcinės sudėtinės dalys, lemiančios tą išskirtinumą, yra šios: ašis, ant ašies užmautas kūnelis, lapelis, metalinis arba plastikinis irgi ant ašelės maunamas laisvai judantis rutuliukas (šratelis, karoliukas), laisvai besisukanti aplink ašį ir perverta per lapelį sąvaržėlė. Tarp rutuliuko ir sąvaržėlės dažnai būna ir papildomas metalinis kūgelis arba suplotas cilindriukas, kuris taip pat laisvai slankioja ašimi.

Nepaminėjau dar kabliuko, na, bet jį turi visi masalai, sukriukės dažniausiai „apginkluotos“ trišakiu, rečiau vienšakiu kabliuku. Kabliukai būna su iš įvairių natūralių arba sintetinių plaukų surištomis muselėmis, pavyzdžiui, Lucky John Spin X Long, arba be jų.

Kartais ant trišakio maunamas ryškaus plastikinio vamzdelio gabalėlis, retais atvejais netgi „akis“, kurią blizgiaujant naudoja poledinės žūklės mėgėjai. Vienšakis kabliukas išimtiniais atvejais būna ir be barzdelės.

Tai klasikinės tokio tipo masalo detalės, kurias pirmiausiai plačiu mastu įdiegė firma Mepps, dėl ko nors net ir mūsų žvejai sukriukes vadina tiesiog „mepsais“. Šios firmos besisukančios blizgės paklausios iki šiol ir yra puikus pavyzdys, kad žvejybinė klasika išlieka labai ilgai.

Nors kai kurių iš išvardytų detalių sukriukėse gali ir nebūti. Yra blizgučių, kurios neturi metalinio kūnelio, o tik vieną karoliuką arba, kaip Lucky John Sheld Blade, karoliukų eilę. Tokios besisukančios bizgutės bus stabilesnės lėtai traukiant, t. y. labiau laikysis horizontalioje padėtyje.

Taip pat pasitaiko inline tipo sukriukių, kuriose konstruktoriai atsisakė sąvaržėlės ir lapelį užmovė tiesiog ant ašelės. Pavyzdžiui, Lucky John Excentric In-Line sukriukių modeliai. Mūsų žvejai tokio tipo sukriukių kažkodėl nemėgsta. Nereikia būti konservatyviems – jos puikiausiai sukasi ir gerai vilioja žuvis.

Sukriukės kūnelis gali būti ne tik po lapeliu (už lapelio), bet ir prieš jį. Tokios blizgės naudojamos gaudant giliai, apie tai kalbėsiu jau kitame straipsnyje, ir tai dar kartą įrodo, kad šie masalai gali būti panaudojami ne tik, kaip vėlgi galvoja daugelis, spiningavimui viršutiniuose vandens sluoksniuose bei nedideliame gylyje. O su tipinėmis besisukančiomis blizgėmis, neneigsiu, žvejojame būtent „pirmajame aukšte“.

Ar iš tiesų susisuka valas?

Kadangi užsiminiau apie sukriukių konstrukciją, tenka paminėti taip pat visiems gerai žinomą mitą, kuris anksčiau buvo pateikiamas kaip faktas – esminis dalykas, dėl kurio kai kurie žvejai atsisako gaudyti šiais masalais, yra po žūklės arba jos metu nuolat susisukantis valas. Tai turi tiesioginį ryšį su blizgučių sudėtinėmis dalimis, kadangi jų veikimo principas pagristas lapelio sukimųsi aplink ašį. Tas savotiškas propeleris ir išprovokuoja plėšrūnes kibti, nes jo sukelta vibracija yra kone stipriausia iš visų mums žinomų vilioklių, ir sukriukes galima būtų priskirti prie pačių agresyviausių spininginių masalų.

Bet lazda turi du galus – tas pats lapelis gali susukti ir valą, kuris po to gula ant ritės būgnelio kilpomis, susiraizgo „barzda“, ir didelę atkarpą gijos tenka išmesti. Kad taip nenutiktų, reikia naudoti papildomą suktuką, kuris paprastai parduodamas komplekte su segtuku, o prie pastarojo segamas masalas. Palyginti neseniai aš būtent tokius segtukus naudodavau žuvaudamas sukriukėmis, bet dabar atsisakiau ir jų. Pilnai pakanka apsidraudimui vienintelio suktuko, kuris jungia pagrindinę giją su pavadėliu, o karabiną jau rišu be suktuko.

Labai dažnai visi šie nesklandumai gaudant sukriukėmis nutikdavo prieš porą dešimtmečių ir anksčiau, kuomet tikrai nemaža dalis tokio tipo masalų būdavo pagaminti nekokybiškai. Nekokybiški būdavo netgi suktukai. Kita vertus, taip nutinka ir šiais laikais, kuomet žvejojama monofilamentine gija. Beje, kartais net ne dėl, kad gaudoma sukriukėmis (tiksliau – ne vien dėl jų), o todėl, jog žvejai neteisingai ant ritės būgnelio suvyniojo valą. Taip, sukriukės lapelis sukasi ir gija taip pat turi daugiau galimybių persisukti, tačiau daug dažniau taip nutiks tada, kai ji, ką jau sakiau, neteisingai suvyniota ant ritės. Beje, monofilamentinė arba fluorokarboninė, nes galimybę susisukti lemia tų valų pagaminimo principas. O pintą valą dar reikia labai pasistengti susukti netgi su prastai dirbančia sukriuke, nors, aišku, viskas įmanoma. Tačiau gerai pagamintos sukriukės nesupainios jokio valo.

Kas yra gerai pagaminta sukriukė? Ta, kurios lapelis, priklausomai nuo traukimo greičio, sukasi tolygiai, tačiau ašis, ant kurios užmautas tas lapelis, yra tarsi valo tąsa ir ji nesisuka. Geros sukriukės lapelis turi pradėti suktis vos patraukus blizgę. Lapelio sukimasis spiningu juntamas kaip monotoniškas timpčiojimas be pertrūkių. Jei ritmas „pametamas“, vadinasi, blizgutė sukasi prastai ir gana daug galimybių, kad po kelių užmetimų valas susipainios. Beje, labai geros sukriukės sukasi netgi laisvai skęsdamos, tai labai teigiamas jų bruožas gaudant plėšrūnus, ypač ešerius, šapalus, upėtakius, meknes, nes šios žuvys reaguoja į kritusio vandenin vilioklio pliaukštelėjimą ir gali tuojau pat jį griebti.

Sukriukės, kurios yra niekam tikusios, gali būti dviejų rūšių. Vienų lapeliai sukasi normaliai, bet tik traukiant tam tikru greičiu, dažniausiai greitai, prieš srovę, bet sukimasis stringa tam tikrais laikotarpiais, tam tikromis sąlygomis. Tokius defektus gali gana greitai identifikuoti net ir mažai sukriukėmis gaudantis žvejys, nes normaliu spiningu tikrai pajaus ir jam įtarimą sukels, kodėl į ranką perduodama vibracija vyksta netolygiai – tarytum su pauzėmis.

Blogiau, kuomet blizgė apskritai nesuka savo lapelio, o tokia kaip tik labiausiai ir supainioja valą. Spiningautojui iš pirmo žvilgsnio pasirodys, kad masalas dirba tinkamai, ypač kada sukriukė nedidelė, bet taip nebus – lapelis privers suktis ir pačią ašį, prie kurios per segtuką arba tiesiogiai rišamas valas. Vėliau jau žvejys tai pastebės, tačiau tas „vėliau“ bus tada, kai nuo ritės būgnelio nuslenkanti gija darys kilpas.

Tokie atvejai ir davė peno „legendoms“, kad visos sukriukės susuka giją ir jomis geriau nežvejoti. Pradedantieji spiningautojai paprastai neperka pačių brangiausių, o tuo pačiu ir kokybiškiausių masalų, norėdami juos išbandyti, o tarp prastų blizgių visada atsiranda bent viena, kuri prastai sukasi ir suvelia valą.

Senų žvejų patarimai, kad susuktą monofilamentinį valą reikia ištiesti ant žolės be jokio masalo ir lėtai suvynioti, kad jis vėl „atsisuktų“ man praversdavo tik tada, kai gija būdavo susukta nesmarkiai, nes laiku pastebėjau prastą blizgutės darbą, arba tai būdavo tik nedidelė valo atkarpa. Kitu atveju – tiesk ant kokios nori žolės, gija būna tiesiog persukta ir jau nebeišsilygina.

Didesnė tikimybė valui susisukti yra tada, kai žvejojame didesnėmis sukriukėmis, kurios turi plačiausius lapelius. Tokie lapeliai smarkiausiai priešinasi vandeniui, todėl ir jų sukelti virpesiai stipriausi, išraiškingiausi. Tokia blizgė stipriau sukasi, todėl yra didesnė tikimybė, kad labai stipriai arba per lėtai traukiant suks ir savo ašį.

Pabaigai dar vienas dalykas, į kurį nemažai žvejų neatkreipia dėmesio ir sukriukes sumeta į masalinę kaip pakliuvo. Po to užvožia (net jėga užspaudžia!) dėžutės dangtelį visai nepagalvoję, kad taip gali sulankstyti sukriukės ašį. Ant persikreipusios ašies lapelis suksis prasčiau, jis gali netgi pradėti strigti. Ir vėl sakysite, kad sukriukė yra prastas masalas, nes susuko valą...

Romualdas Žilinskas