Vasaros pradžia, upėtakis ir sukriukės

Vasaros pradžia tai, mano manymu, gegužės vidurys – birželis. Kalbu apie lietuvišką klimatą, nors šįmet gegužės mėnuo tikrai netradicinis. Bet nėra blogai, ypač, kai eini žvejoti į nedidelius upelius, kur nors miškuose, nes krūmai dar neišsikeroję, medžiai šakų žemai nenuleidę, dilgėlės ir kiti augaliukai pasmakrės nesiekia, todėl galima jėgų, nervų sutaupyti ir nelietuviškus žodžius (pyyyp, rankas apsidraskiau, pyyyyp, bridkelnes įplėšiau...) pakeisti lietuviškais (oi, kokia nuostabi vietelė, čia Jis tikrai bus...). Iš tiesų, dabar dar įmanoma labai sėkmingai prieiti iki kai kurių upelio vietų, kurios vėliau virs neįžengiamomis džiunglėmis. Ir nesunku iš toliau pamatyti visus vingius, pagilėjimus, lengvai rasti nuvirtusius vandenin medžius, pastebėti kyšančius akmenis, kur tikėtina, kad Jis tupi ir tavo masalo laukia. Ir uodų, bimbalų bei kitų skraidančių bei kandančių sparnuočių mažiau, nesuprakaituoji bemaklinėdamas krantais. Žodžiu, žvejok ir dar norėk.
Ak, taip, nesupažindinau. Jis – tai upėtakis. Nors veikiausiai ir patys supratot. 
Bet gana tų lyrinių nukrypimų, patrumpinsiu savo iškalbą. Patrumpinsiu ir straipsnį, nes susikoncentruosiu ties upėtakio žūkle sukriukėmis. Kodėl būtent šiais masalais? O kodėl ne? Kuo sukriukė prastesnė už keliasdešimt eurų kainuojantį voblerį, juolab, kad kai kada upėtakiai nori besisukančių blizgučių labiau, nei anų plastikinių vilioklių. Žinoma, žūklė mažame plote, kur seklu, su sukriukėmis sudėtingesnė, čia jau reikės itin taiklių užmetimų, labai trumpų masalo traukimų, bet pratinkitės, gludinkit savo žūklės techniką. 
Apie įrankius nepasakosiu. Faktas, kad spiningas mažo užmetimo svorio ir ne dviejų metrų. Žinoma, kad ritė nedidelė, patogi, kad tas pirštas, kuriuo nosį krapštote, staigiai prispaustų besivyniojantį nuo būgnelio valą, kai tik metamas masalas pasieks reikiamą nuotolį. Akcija... Na, čia ginčytinas dalykas, kai kas mėgsta standesnius kotus (tokiu taikliau užmesi), kai kam prie širdies labiau lankstūs (užkibusi žuvis ne taip dažnai nusipurtys nuo kabliuko). 
Masalai. O, čia mano straipsnio „razina“, jei taip galima pasakyti. Arba „saldžios grietinėlės įdaras“, nes kitu atveju bus tik smagus pasivaikščiojimas mišku paupiais, bet namo teks grįžti taip net nepamačius upėtakio uodegos.
Kol dar šaltoka ir upėtakiai nelabai puola jus kandančių ir nekandančių, bet skraidančių vabalėlių nuo paviršiaus rankioti, parekomenduočiau klasiką. Nereikia (nebūtina) ten jokių margumynų, juostelių, brūkšnelių, taškelių ant blizgutės lapelio, kuris bus žalvario spalvos. Žalvariui šįsyk teikiu pirmenybę. Masalo dydis – Nr. 2, toks, mano galva, yra universalus (verta turėti vienu numeriu didesnių ir mažesnių), nes dar vanduo drumstas, aukštokas, jis toks yra ir nuolat lyjant, o upėtakis maitinasi tuo, kas plaukia vidury vandens arba šliaužia, ropoja, slenka dugnu. Todėl sukriukė gali būti ir gana sunki, išimtinais atvejais net su volframiniu kūneliu. Saulėtais rytais ir vakarais geriau varinė. Baltas metalas irgi turi racijos, kai apniukę (šis gegužis toks ir yra), kada upelis teka tarp tankių medžių ir jų šešėliai gula ištisa siena ant vandens.  
Pašilus orui, spalvinė gama... nesikeičia. Vienintelė spalva, kuri galbūt pagelbės – juoda. Grynai juodas sukrės lapelis arba taškuotas salotiniais taškais, visiems žinoma „Black Fury“ variacija. Toji juoda, kartais „iššauna“, kai upėtakis atsisako visko, ką besiūlytum, o taškuotas lapelis – tarsi priešingybė, nes jis man geriausias būdavo tuomet, kada žuvys itin aktyviai puldavo masalą. Regis, kam reikia, juk ir taip kimba. Na, taip, bet tada griebdavo stambesni upėtakiai. Čia aš jau kalbu apie upelius, kur tarp smulkmės plaukioja ir vienas kitas padoresnis žuveliokas.
Tačiau labiau įsibėgėjus vasarai, deja, tenka mažinti blizgučių dydžius. Nors Nr. 2 ir išlieka favoritu, bet su „trečiuke“ vargu ar ką nuveiksi. Na, nekalbu apie didesnes upėtakines upes, aš šiame straipsnyje gaudau upeliuose arba upelėse. Todėl neretai ir „nulinukę“ išbandau, tačiau ji turi vieną esminį trūkumą – kimba piršto dydžio upėtakiukai. Gerai, jei žūklavietėje jų nėra. Kita vertus, yra ir dar viena silpnybė – labai jau lengva, tad sumažėja užmetimo taiklumas. Nesudėtinga pakeisti kitą ritės būgnelį su plonesniu valu, galima bus taikliau mėtyti, bet tingisi...
Sukriukės lapelio forma kinta priklausomai nuo vandens temperatūros. Kuo vėsesnis vanduo, tuo geriau man užsirekomenduodavo siauresniais lapeliais blizgutės Long tipas gal daugiau imituoja mažą mailiuką, aš nežinau, kas to upėtakio galvoje darosi, tik spėlioju. Nors tada dažniausiai ir aukštesnis vandens lygis būdavo, o su greitai dugną pasiekiančiu masalu seklumoje tik dugno šiekštus graibysi. Galima, aišku, jei trauki labai greitai, bet paprastai toks traukimas tik suerzina žuvį ir upėtakis, po poros nevykusių bandymų sugriebti blizgę, kažkur prapuola. Kita vertus, tada aš nelabai suprantu, kodėl man ešeriai visais metų laikais geriausiai kibdavo tik ant aglia tipo sukriukių... O ir upėtakiai. Jei reikėtų rinktis iš trijų tipų, imčiau aglia ir galvos nesukčiau. Jei nori patikrinti gilesnį duburį, paprasčiausiai siūlai žuviai pasunkintą arba didesnio numerio. Gal labai jau aš konservatyvus, bet nematau prasmės ilgiems eksperimentams, kada neretai, praėjus kilometrą, randi vieną vietelę, kur tūno išsvajota žuvis ir kuri gali, kaip jau sakiau, po kelių nepavykusių išpuolių, daugiau nosies iš savo slėptuvės neiškišti.
Ar reikia muselių ant kabliuko? Sakyčiau, kad pageidautina. Dar pradžioje sezono, jos vaidina menkesnį vaidmenį, tačiau vėliau, kai vanduo senka, sukriukė su musele gal dalį sekundės lėčiau skęsta, gal vos lėčiau plaukia, o kartais toji akimirka ir yra lemiama – sugriebs upėtakis vilioklį ar, staigiai apsisukęs, ners atgal. Be to stiprioje, nevienalytėje tėkmėje, muselė bus tarsi savotiškas stabilizatorius, leidžiantis mažiau „makaluotis“ sukriukei tarp skirtingų vandens lygių. O ir muselės spalva gali būti kaip papildomas dirgiklis. Jei taškelių, juostelių upėtakis nespėja įžiūrėti (pasukite rankose blizgutę – greitai sukantis jūs irgi nematysite tų spalvotų detalių, bus tik kažkoks papildomas taškelių spalvos fonas, jie susilies), tai muselę, mano manymu, jis mato visai neblogai. 
Laikausi tam tikro spalvinio nuoseklumo, kuris, kaip rodo praktika, pasitvirtino ne vien upėtakiaujant. Baltas metalas – raudona muselė, žalvarinis – oranžinė arba geltona, varinis – juoda, juodas – salotinė, geltona arba raudona. Pastarasis atvejis skirtingiems tikslams, nes salotinė ir geltona taip pat tinka ir taškuotai „Black Fury“ – provokuojantis variantas, o raudona tada, kai žuvys vangios, labiau natūralaus tipo spalvinis variantas. 
Apie traukimo techniką net nežinau, ką pasakyti. Garbės žodis. Tiesiog viską darai instinktyviai. Seklumose trauki greičiau, gylyje leidi masalui pasiekti dugną, pakeli ir daugmaž jauti, kad jis vedamas lėtai plaukia padugne. Aišku, upelyje nėra tiek ploto, kad galėtum vienodu traukimu dešimt metrų sukriukę pravesti, tad tenka ritę sukti greičiau, lėčiau, su pagreitėjimu, kada ji metama į duburį ir traukiama iš jo arba priešingai, kada užmeti sekliau, bet skandini giliau. Būna atvejų, kai trauki specialiai tik paviršiumi, nors gylio gal ir pakanka – atsižvelgi į tai, kaip upėtakis maitinasi, gal tąsyk jis graibo nuo paviršiaus vabzdžius. Nors šiaip jau čia toks savotiškas „kiršlinis“ variantas. Upėtakis dažnai griebia tėkštelėjusį vandenin masalą, ypač – sukriukę, kuri blyksteli metalu ir to pakanka, kad taškuotas plėšikas apsigautų. Kitąsyk yra racijos vesti blizgutę pasroviui, ypač, kai upėtakio aktyvumas menkas. Daug ką sąlygoja ir vieta, nes... paprasčiausiai kitaip masalo traukti net negalėsi.
Tai būtų tiek... Gal ką pamiršau paminėti, gal kažką (kitų akimis) ne taip parašiau, bet kaip žvejoju, taip ir rašau. Kiti gal turi savą stilių. Žūklė tuo ir įdomi, kad žuvaujam skirtingai, bet pagaunam daugmaž vienodai. Aišku, nekalbu apie meškeriojančius internetiniuose plačiuose vandenyse, jie visada verkia, kad žuvų mažai, bet visada giriasi, kad jų laimikiai didžiausi. 

Romualdas Žilinskas
Nerijaus Rimkūno nuotr.