Sukriukė Lucky John Trian Blade Long 6g

Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar.

Spiningaudamas „kasdieniškai“, dalyvaudamas įvairiose plėšriųjų žuvų gaudymo varžybose įsitikinau, kad sukriukės yra universalūs masalai, kas liečia žuvų įvairovę. Praktiškai nėra mūsų vandenyse grobuonių, kurios nesigundytų minėtais viliokliais.

Tarptautinių žodžių žodyne viena iš žodžio „tandemas“ reikšmių yra „darnus žaidėjų dvejetas“. Apie sportą šiame straipsnyje nerašysiu, nors mėgėjiška žūklė taip pat sportas. Tačiau pasirinkau kitą temą – papasakosiu, kaip galima iš dviejų skirtingų spininginių masalų pasidaryti vieną.

Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.

Bendraujant su salatininkais galima pastebėti keistą faktą – jie naudoja masalus, kurie gerokai skiriasi. Detaliau išnagrinėję situaciją pamatysime, jog kartais vieni spiningautojai pagauna daug plėšrūnų, o kiti – nė vieno, kitąsyk vienodai laimė šypsosi visiems.

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Viename savo straipsnių jau pasakojau apie rubber jig masalą. Reikėtų darsyk pasakyti, kad jis nenaujas, tačiau mūsų vandenyse nėra populiarus. Gal kažkas ir dažniau bando šiuo viliokliu žvejoti, tačiau nepasiekęs reikiamų rezultatų padeda į masalinę ir pamiršta...

Atrodo, kad pagauti šiais laikais spiningu ešerį visiškai lengva. Tas tiesa. Bet pažiūrėkime, kaip skiriasi spiningautojų laimikiai: vienas žvejys ruošiasi grįžti namo nešinas tuzinu klumpinių kuprių (mažesnius paleido), kito meškeriotojo skiaurėje pliuškenasi keletas piršto dydžio ešeriukų. Skirtumas akivaizdus.

Sukriukių lapeliai gali būti patys įvairiausi. Lapelio forma apsprendžia, stovinčiame ar tekančiame vandenyje geriausiai vienokio ar kitokio tipo sukriukėmis geriau žvejoti, kokį konkretų sukriukės modelį, jei gaudome upėje kokia kryptimi (pasroviui, prieš srovę, skersai tėkmės) ir kaip greitai reikėtų traukti šį masalą.

Nors straipsnis ne apie velkiavimą, bet pradėsiu nuo šio žūklės būdo. Taigi, susiruošiame su draugu į Nemuną velkiauti. Toli nevažiuosime, pasisukinėsim netoli miesto. Deja, Kaune yra vos viena prieplauka ir ta „šlagbaumais“ uždaryta – pasipinigauti kažkas sumanė. Todėl valtį įsileidžiame Nevėžyje, netoli santakos su Nemunu, rizikuodami, kad aplinkosaugininkai surašys baudos protokolą. O ką daryti? Ta vieta, kur valtį įleidome, labai dėkinga, nes gali, jei Nemune nekimba, Nevėžyje laimę bandyti. Yra buvę, kad vienoje upėje visiškas kibimo štilius, o kitoje – normaliai...

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.