Apie didelius ešerius

Sužvejoti stambų ešerį iš tiesų nėra labai lengva. Manding, kad kilograminį kuprių pagauti šiais laikais sudėtingiau nei 5 kg lydeką. Nors ką aš čia kalbu – net ir pusės kilogramo dryžuotis dabar pas mus yra retas laimikis.

Kai ešeriai sverdavo po du kilogramus...

Kaip rodo „visagalis“ internetas, ir jei tie duomenys nepasenę, kol kas oficialiai didžiausiu Lietuvos vandenyse pagautu ešeriu laikomas 2014 m. sumeškeriotas 2,106 kg svorio ir 51 cm dydžio Marijaus Mikutos laimikis. Ir pagautas jis buvo iš po ledo kovo 4 d. Akmenos ežere. Tai užfiksavo agentūra „Factum“ ir tai yra mūsų šalies šios rūšies žuvų rekordinis egzempliorius.

Apie nefiksuotus nekalbama, bet savo akimis esu matęs ir didesnių, ir pakankamai neseniai, vienas ešerys buvo net 2,5 kg svorio, apie tai išsamiau esu jau rašęs viename savo straipsnių. Tačiau kito įvykio niekada neminėjau.

Tai nutiko bemaž prieš 50 metų, tai laikais, kada prie kiekvienos atokesnės šalia vandens esančios kaimo trobos galėjai pamatyti džiūstantį tinklą. Kiek tai buvo legalu, o kiek ne – nesigilinsiu, po tų laikų įstatyminę bazę nesiknaisiosiu.

Dabartinė karta tokių dalykų nesupras, dar netgi kas nors pareikš, kad tokie kaip aš nuo vaikystės buvo pratinami brakonieriauti (kokios nesąmonės). Tokie „pareiškėjai“ negyveno tada, kai kiaulienos buvo galima nusipirkti iš po prekystalio tik pagal „blatą“, o mandarinus valgydavom tik per Naujuosius Metus.

Aš lygiai taip pat galėčiau pasakyti, kad dabar dauguma jų irgi pažeidžia įstatymus, nes, tarkim, stato daugiabučių kiemuose automobilius ant žaliosios vejos. Tačiau puikiai suprantu, kad nėra sąlygų, kur mašinas laikyti, netgi valdžia žiūri į tai pro pirštus, nors bet kada galėtų inspektoriai baudas išrašyti.

Buvau dar vaikas, viešėjau pas dėdę kaime. Artimiausias mūsų kaimynas savaitgalį ruošėsi krikštyti anūkę, tad iš vakaro upėje užmetė tinklą. Jau nepamenu, kodėl jis tąsyk mane įsisodino į valtį. Galbūt pats prisiprašiau, nes buvo labai smalsu, gal senukas norėjo, kad padėčiau ištraukti jo įrangą, bet faktas tas, jog plaukėme kartu ištraukti tinklo. Ir ištraukėme.

O tame tinkle buvo vienintelė žuvis – ešerys. Bet koks ešerys! Aš jau turėjau bent penkerių metų žvejybinį (su meškere, suprantama) „stažą“, todėl suvokiau, kad tai tikrai didžiulė šios rūšies žuvis. Nors mūsų kaimynas pareiškė, kad toje upės duobėje arba pagauni tuziną karšių, arba kažkodėl vos vieną ešerį, bet pasitaiko ir stambesnių. Stambesnių?!

Svėrė tą žuvį, rankinis „bezmėnas“ rodė apie 3 kg. Vaikystės prisiminimai išlieka visam gyvenimui, tad rašau, o prieš akis matau juodą kaip velnią, su ryškiais oranžiniais pelekais kuprių...

Beje, nepaminėjau, kokioje upėje žuvis pagauta. Ir vėl veikiausiai sunku patikėti, nes tai... Neris. Taip, Neries vidurupis tarp Vilniaus ir Kauno, kur dabar lašišų medžiotojai pakrančių takus iki asfalto kietumo baigia numinti. Ir ta duobė, kurioje buvo pagautas didžiulis ešerys, kas įdomiausia, ligi šios dienos yra, nors upė per tiek laiko daugsyk keitė savo vagą. Tik ešerių ten, juolab tokio dydžio, tikrai nerasi.

Taigi dėl didelių ešerių trūkumo galime kaltinti žvejus verslininkus, nes Kuršių marios kadais garsėjo kaip itin stambių ešerių Eldoradas, o anksčiau buvę pilni šių žuvų (stambių!) didieji mūsų ežerai taip ir neatsigavo per kelis dešimtmečius. Galime apeliuoti į brakonierius ar didelį meškeriotojų antplūdį. Galime pripažinti savo nesugebėjimą, praktikos stoką gaudant šias žuvis. Galiausiai galime viską „nurašyti“ sėkmės trūkumui.

O iš tiesų net nepagalvojame, jog tame vandens telkinyje galbūt nėra ir niekada nebuvo didelių ešerių. Arba jų yra tiek, kad šimtui smulkių ešeriukų tenka vienas padorus dryžuotis. Turint omenyje tai, kad pirmieji visada yra pirmieji – taip ir prie masalo, tad tikimybė pagauti tą stambų kuprių pasidaro beveik lygi nuliui. Čia jau iš tiesų padėti gali tik panelė Fortūna.

Ešerius – tarsi tunus

Todėl nereikia išradinėti dviračio (o ar yra dar Lietuvoje tokių ežerų, tvenkinių, upių, kurie nebūtų tikrinti ir pertikrinti meškerės brolių?) ir rinktis žinomus vandens telkinius. Geriausiai – kuo didesnio ploto, kadangi būtent tokiuose labiausiai tikėtina aptikti tikrai stambių ešerių būrį.

Visi žino, kad geriausias užkandis ešeriams – žuvų mailius. Esant normalioms sąlygoms dryžuotieji bent porą kartų per dieną išplaukia į medžioklę, ir tai neretai mes akivaizdžiai matome. Tokiais atvejais daugiausia jų ir pagauname.

Bet mailius nebūtinai plaukioja vandens paviršiuje, vanduo nebūtinai būna ramus, tad ir pastebėti išverstakių puotą ne visada galime. O nematant visada yra daug galimybių ją pražiopsoti ir pasirinkti ne tuos gaudymo plotus. Žiūrėkite į echoloto ekraną – kur tamsesnis debesėlis, nurodantis smulkmę, ten bus ir ešerių.

Žinoma, galima bandyti atsekti šiuos plėšrūnus ir be tų mažų žuvelių pulko, tačiau nesunkiai galime apsirikti supainioję ešerius su kitomis žvynuotosiomis. Jei yra debesis smulkmės, o šalia pulkelis stambesnių žuvų – bent 80 proc. tikimybė, kad čia yra tai, ko mes ieškome.

Neturint echoloto vienas iš rodiklių yra nuolat virš vandens skraidantys kirai. Jie tik ir laukia, kol ešeriai atakuos žuveles ir jas stums vandens paviršiaus link. Pabaidytas mailiukas praranda budrumą, o paukščiai tuo naudojasi – akmeniu krenta žemyn ir stveria paklaikusią aukšlikę, smulkią kuojūkštę. Spiningautojui tai yra ženklas, kad reikėtų įsimaišyti į to šurmulio vidurį.

Sakysite, kad kalbu kvailystes? Tegul. Bet dabar kreipiuosi ne į praktikus, o į tuos, kurie dažniau žuvauja facebook, tačiau ne vandenų platybėse. Ar žiūrėjote kada dokumentinius filmus apie tunų žvejybą?

Tunams aptikti naudojami echolotai yra kone kosminių technologijų lygio. Nepaisant tokios šiuolaikiškos įrangos, šių žuvų gaudytojai reaguoja ne vien į echolotų rodmenis, bet ir žuvėdrų ar kitų paukščių sambūrius vandenyne, nes tai – šimtaprocentinis rodiklis, kad kokių nors smulkesnių žuvų, tarkim, skumbrių būrį iš apačios puola stambios vandens plėšrūnės, o sparnuoti sutvėrimai tuo irgi naudojasi – atakuoja į vandens paviršiu išstumtą ir panikuojantį žuvelių tuntą.

Taigi meti, trauki, meti, trauki... Čia aš ne tik apie masalo mėtymą, bet ir apie ešerių traukimą. Taip iš tiesų būna, kai pataikai į jau minėtos puotos įkarštį. Kas spės daugiau kartų užmesti vilioklį, tas galbūt ir laimės didįjį prizą!

Deja, traukti dar ne viskas – laimikį tenka įsikelti į valtį arba pasiekti ranka nuo kranto. Tačiau gali būti, kad iki šių įvykių nutiks nemalonus dalykas – ešerys atsikabins nuo kabliuko. Tai neretas reiškinys, ypač tada, kai skubame. Kodėl?

Ogi todėl, kad dryžuotųjų lūpos yra minkštos, plonos, ir kabliukai iš jų tiesiog „išsipeša“. Beje, kuo stambesnis dryžuotasis, tuo dažniau taip atsitinka. Faktas, jog mūsų įranga yra pernelyg standi, kieta: galbūt valas, galbūt meškerykotis, o gal viskas kartu.

Paprasčiausias būdas išvengti daugumos atsikabinimų yra pintą giją keisti paprasta, monofilamentine. Bet tada iškyla kita problema – valas yra tąsus, tad prarandame kontaktą su masalu ir galime apskritai pražiopsoti kibimą. Pabandykime spiningauti „minkštesniu“ kotu ir ta pačia pinta gija. Jau geriau, bet irgi jautrumas galbūt ne toks, kokio norėtume.

Jei jau taip, tada padarykime dar paprasčiau – atveržkime ritės stabdžius. Pakirsti standumo užteks, o jei ešerys (ne ešeriukas) trūktelės norėdamas nusipurtyti nuo kabliuko, būgnelis prasisuks. Na, ir kas, kad kolegos šaiposi: ne lydekas gaudai. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis – laimikį sversite po žūklės.

Kaip iššaukti pykčio priepuolį

Didelis kuprius tame vandens telkinyje gyvena jau ne mažiau nei 10 metų. Įsivaizduokite, kiek kartų jis matė spiningautojų masalus. O gal ir buvo užkibęs, bet sugebėjo nutrūkti arba jį paleido meškeriotojai. Su kiekvienu sezonu, su kiekviena diena to ešerio patirtis didėjo ir jis vis dažniau išvengdavo jam paspęstų žabangų. Norite jį apgauti?

Pasitelkite visą savo išmonę: bandykite dar nebandytus žūklės būdus, naujus masalus, veskite juos ne taip, kaip tai daro dauguma tame vandens telkinyje gaudančių žvejų. Stenkitės spiningauti su kiek galima plonesniu valu, jautresniu spiningu, nepamirškite užsirišti fluorokarboninio pavadėlio. Būkite kantrūs, ir pavyks.

Vienas iš paprastesnių būdų patraukti ešerių dėmesį yra masalų keitimas. Jei kažkur dryžuotasis kepštelėjo jūsų vilioklį, bet po to nekimba – neskubėkite keisti vietos. Bandykite siūlyti visai kitos rūšies masalą.

Tarkim, kuprius atakavo riperį, o po to – ramu... Užmeskite sukriukę arba voblerį. Beje, apie voblerius. Agresyvūs crank tipo modeliai veikia kaip savotiški ešerių erzintojai, tad jei ant jų ir nekibo, galimas daiktas, kad suplaukę pažiūrėti to neramaus „vandens gyventojo“ dryžuočiai dabar čiups ką nors ne tokio agresyvaus. Panašiai juos veikia ir sukriukės arba polkos ritmu tvičinguojami vobleriai.

Noriu dar pratęsti temą apie ešerių „erzintojus“. Galimas dalykas, kad jūsų pirminis masalas atkreipė didelių ešerių dėmesį, jie atplaukė arčiau, susidomėjo, tačiau dėl kažkokių priežasčių vilioklio negriebia.

Pažiūrėkite, kad ir į spinerbaitų konstrukciją. Ten iš tiesų yra du ar net trys masalai – vienas su kabliuku, ir netgi dažniausiai užmaskuotu, o kitas ar kiti – be, tačiau pastarasis (pastarieji) itin iššaukiantis, provokuojantis, tarkim, blizgus judriai vibruojantis metalinis lapelis. Ir spinerbaitai sukurti ne mailiui gaudyti, o stambiems plėšrūnams.

Arba sistemėlės Carolina Rig, Texas Rig ir panašios. Jos yra sugalvotos amerikinių ešerių viliojimui, tačiau ne ką prasčiau gundo ir mūsiškius ešerius. O juk ten spalvoti karoliukai, barškantys gramzdai ir panašūs dalykėliai yra reikalingi atkreipti šių plėšrūnų dėmesį, juos suerzinti, nes kitu atveju pakaktų paprasčiausio švininio svarelio ir guminuko ant kabliuko be papildomų detalių.

Silpnybė – smalsumas

Kartais atrodo, kad vidurdienį vandens telkinys yra tartum išmiręs ir ešeriai slepiasi kur nors duobių dugne. Tikrai ne visi. Vandenžolių šešėlyje, prie tiltų polių, akmenynuose, povandeniniuose šabakštynuose, po nulinkusiomis priekrančių medžio šakomis visada yra nusiteikusių ką nors užkąsti dryžuočių.

Bėda ta, kad spiningautojai tokias vietas apeina (apiplaukia) taupydami brangius masalus. Gerai – bandykite pigesniais. Juk kaip tik ten yra racionaliausia gaudyti įvairiais guminukais, kurie pamauti ant ofsetinių galvučių taip, kad kabliuko gylys paslėptas masale. Beje, o kodėl neišbandžius spinerbaitų? Arba poperių? Juk pastarieji masalai priverčia iš gelmės pakilti dar ne tokius gudruolius.

Jau vakarėja... Matote, kaip ramiame vandens paviršiuje atsiranda vis daugiau ratilų? Tai karpinės žuvys renka ant vandens nukritusius vabzdžius bei kylančias nuo dugno aukštyn vandens gyvių lervas. Ir ne jos vienos.

Ešeriai taip pat nepraleidžia progos prikimšti skilvius tokio maisto. Jūs juk turite ne vienos rūšies spininginių masalų, kai kurie, jūsų akimis, yra pernelyg „egzotiniai“ ir baigia surūdyti masalinėse. Išbandykite juos – meskite, traukite, ir labai gali būti, kad spiningo viršūnę sulenks didesnis kuprius, nei galėjote tikėtis. Juk net ir didelis kuprius mielai ėda tai, kas yra labai smulku, o jūsų siūlomą masalą galbūt pasirinko desertui, nes tokio akyse nėra regėję...

Tai, beje, būdinga ešeriams. Jie kitąsyk čiumpa vilioklį vien iš smalsumo. O nuolat šmėžuojantys palei šių žuvų nosis tie patys guminukai, vobleriai jau ima nusibosti, žuvys juos tarsi perpranta ir sieja su pavojumi.. Jei reikėtų rinkti mūsų vandenų plėšrūną su didžiausiu IQ, nedvejodamas balsą atiduočiau ešeriui. Juk ne šiaip sau šios žuvys taip greitai išplinta, prisitaiko prie įvairiausių gyvenimo sąlygų.

Nors ir ryja stambūs ešeriai mažus vabzdžius, lervas, vėžiagyvius ir kitokią judančią krutančią smulkmę, visgi, kaip įsitikinote, niekada nespjauna į didesnį kąsnį. Šįsyk tas „didesnis“ atitiko ešerio standartus ir išsiskyrė savo dydžiu tik tų menkų vabalėlių fone.

Bet pabandykite užmesti dar bent dvigubai didesnį vilioklį. Tarkim, voblerį, kuriuo paprastai žvejojate lydekas – 7–12 cm dydžio. Juk juo galite „apgaudyti“ daug didesnį plotą, nes jį ir nusviesti toliau lengviau, ir panardinti ten, kur tipiniai ešeriniai vobleriukai nenunyra.

O ir šiaip stambus plėšrūnas, didelis ešerys – jokia išimtis, visada linkęs griebti didesnį grobį. Pagausite ir smulkių ešeriukų, nes dryžuotieji kitąsyk atakuoja sau lygią auką, bet gerokai rečiau, nei spiningaudami įprastais dryžuočiams viliokliais. Manau, kad kiekybę geriau mainyti į kokybę. Ar jūs su tuo nesutinkate?

Tiesa, o kokių spalvinių piešinių masalai ešeriams geriausi? Sakote, kad natūralių. Galbūt, galbūt... Tačiau ne tada, kai jie visiškai nekimba.

Kažkodėl dauguma spiningautojų tokiomis dienomis kupriams stengiasi siūlyti kuo labiau panašesnius į tikrą žuvelę vilioklius. Pabandykite pasielgti atvirkščiai – užmeskite akį rėžiančių spalvų voblerį, ryškų guminuką.

Ir kaip? Juk sakiau, kad užkibs....

Taip yra todėl, jog „tas kažkas provokuojantis“ sukėlė instinktyvią plėšrūnų agresiją. Ešerys gal ir nenorėjo, tačiau vis tiek puolė. O koks spiningautojui skirtumas – norėjo ar nenorėjo. Va, jau spurda ant kabliuko, ir kalba baigta.

Romualdas Žilinskas