Guminukas Lucky John Tioga 3.9'

Šapalų žūklė spiningu mums dažniausiai asocijuojasi su mažais vobleriais bei sukriukėmis. Šįmet guminukais sėkmingai šias žuvis gaudžiau Neryje vasarą, rudens pradžioje ir viduryje, dieną ir naktį, ta tema parašiau ne vieną straipsnį. Manyčiau, kad šapalų žūklėje mes silikoninius masalus dar pernelyg mažai išnaudojame. Bandau užpildyti šią spragą, nes pasakosiu apie šapalų žūklę guminukais vėlų rudenį ir žiemą Nevėžyje.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Ateina toks metų laikas, kuomet plėšriosios ir visaėdės žuvys nepraleidžia progos pasmaližiauti smulkiu mailiumi. Tiesa sakant, tas smulkumas yra sąlyginis, kadangi (o dabar juk spalis) šiuo metu karpinių žuvų šiųmetukai paaugę maždaug iki 3 cm dydžio. Tad tokią „žuvelę“ jau galima užkabinti ant mažo kabliuko. Bet to mes nedarysime, kadangi yra panašaus dydžio silikoninių masalų, tad smagiau bus spiningauti. Ir viliosime guminukais retai spiningu gaudomą meknę.

Sunku dabar pasakyti, kas mane kažkada pastūmėjo panašiems eksperimentams. Gal pirmiausiai tai, kad žvejodami žiemą iš po ledo seni žvejai ant blizgutės kabliukų maudavo ešerio akį. Galbūt tuometinis labai efektyvus salačių spiningavimas, kuomet aukščiau vartiklės rišdavo papildomą kabliuką ir ant jo pritaisydavo muselę arba tą kabliuką tiesiog apvyniodavo baltu metalu blizgančia folija. Beje, tokia salačių žūklė šiuo metu yra uždrausta. O gal visiems seniai žinoma šoninio pavadėlio sistemėlė. Nors veikiausiai viskas kartu.

Darganotą dieną lydekos taip godžiai stverdavo Tioga guminuką, kad iš nasrų kyšodavo tik „šratas“

Mėgstu gaudyti sterkus naktimis. Ypač rudenį, kuomet upėse apmiršta vandenžolės, vandens lygis kyla, o blausiaakiai dar prietemoje ima artėti prie krantų.

Esu sakęs savo straipsniuose, kad spiningavimą su Carolina Rig, kaip ir su Texas rig, Florida rig ir panašiomis sistemėlėmis, galima būtų priskirti atskiram spiningavimo būdui. Nors, kaip pamatysite vėliau, žūklė šia sistemėle yra tarsi keleto spiningavimo stilių mišinys.

Rudenį ties sėkliais, meldais apaugusiais pakraščiais ežerų vanduo primena sultinį, kuriame plaukioja šimtai tūkstančių šiųmetinių žuvyčių, kurias savisaugos instinktas suveja į dideles kaimenes, nes būryje esantį mailių ešeriams sunkiau pastverti, tačiau ir dryžuotašoniai nesnaudžia – jie ieško būdų, kaip išblaškyti mailiaus būrius ir taip pat susiburia į tuntus, kurie apsupa mailiaus būrį ir veja jį, o atsiskyrusias žuveles pastveria. Spiningautojams šiuo laikotarpiu reikia žinoti, kad gali grįžti be laimikio, jei masalinėje neturės kelių centimetrų mikromasalų, imituojančių mailių, o pastaruoju metu dažnai pasitaiko, kad ešeriai reaguoja tik į tuos masalus, kurie skleidžia kvapo šleifą.

Kai Kuršių marios sužydi nuo dumblių sankaupų, didžiuliuose marių akvatorijos plotuose prasideda deguonies badas. Žuvys šiuos ekstremumus nujaučia iš anksto ir traukiasi į upių deltas, kur įplūsta šviežio vandens, o kitos kyla prieš srovę ir įsikuria duburiuose ties Nemuno dambomis, senvagėse ir protakose. Vieni pirmųjų, traukdamiesi iš pavojingų Kuršmarių vietų, Nemuno deltoje pasirodo ešeriai ir pradeda ūgtelėjusio per vasarą mailiaus medžiokles.

Kiek atvėsus orams, suaktyvėjo plėšriosios žuvys. Ypač ešeriai, kurie dabar buriasi į nemažus tuntus ir traukia link mailiaus žiemojimo vietų, kur, esant palankiam orui, maitinasi visą dieną. Kur yra tokios žūklavietės? Upėse – sąlyginai giliose vietose, kur tėkmė palyginti lėta, žemiau patvankų, kurių plačiai išsiliejusiame žemutiniame pralaidos plote – daug įvairių „kišenių“ ir duburiukų su atgal pasukančia srove, ežeruose – sėkliai ties įlankomis, vandens saugyklose – plotai, plytintys daugmaž vienodoje gelmėje, Kuršių mariose – įlankos, uosteliai apjuosti molais arba perkasais besijungiantys su pagrindine akvatorija.