Guminukas Lucky John 3D Giant Kubira Swim Shad Set 10.3"

Toks šamas užkibo prieš dvylika metų. Ne man, bet Gintarui Nauckūnui, kurį žino daugelis mūsų šalies meškeriotojų. Apie šį žvejį pasakojama nemažai legendų, būtų ir nebūtų istorijų, dažniausios jos susijusios su Gintaro pagautais šamais.

Prieš pradėdamas kalbėti apie tinkamiausių spalvų riperius sterkams, norėčiau tarti kelis žodžius apie šių plėšrūnų biologiją, kad suprastumėte, kodėl blausiaakiai mėgsta būtent tokių, bet ne kitokių spalvinių variacijų silikoninius masalus.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Jei kas nors iš šalies paklausytų žvejų nusiskundimų, veikiausiai nuspręstų, kad žuvų mūsų vandens telkiniuose praktiškai nebeliko. Tačiau susirinkus meškeriotojams į būrį ir ėmus prie alaus bokalo pasakoti savo nuotykius – nuomonė būtų kardinaliai priešinga. Bet čia psichologiniai niuansai, taip visada buvo ir bus, nežadu to nagrinėti. Rašau, ką buvau pradėjęs įvadiniame straipsnyje – apie lydekų gaudymą skaidriame vandenyje.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...

Nors rudenį žuvys kiekvieną dieną tampa vis vangesnės ir vangesnės, tačiau šio metų laiko viduryje ir pabaigoje būna pačios geriausios dienos stambių lydekų žūklei. Ir tai ne kažkokie žvejybiniai stereotipai, bet tiesa, bent jau savo didžiausias lydekas esu pagavęs būtent spalio ir lapkričio mėnesiais.

Nors ir kalbama, kad rudenį apmiršta vandens augalija ir spiningautojams atsiveria vasarą neprieinami vandens telkinių plotai, bet taip nutinka tik spalio mėnesį, labai retai – rugsėjo pabaigoje, jei smarkiau atšąla vanduo ir šviesioji paros dalis tampa apniukusi.