Lydekos rugsėjo mėnesį. Geriausi masalai
Jei kas nors iš šalies paklausytų žvejų nusiskundimų, veikiausiai nuspręstų, kad žuvų mūsų vandens telkiniuose praktiškai nebeliko. Tačiau susirinkus meškeriotojams į būrį ir ėmus prie alaus bokalo pasakoti savo nuotykius – nuomonė būtų kardinaliai priešinga. Bet čia psichologiniai niuansai, taip visada buvo ir bus, nežadu to nagrinėti. Rašau, ką buvau pradėjęs įvadiniame straipsnyje – apie lydekų gaudymą skaidriame vandenyje.
Priminsiu arba pasakysiu tiems, kurie jo neskaitė – šiųmetis rugsėjis iš tiesų nedžiugino dideliais lydekų laimikiais, o labiausiai dėl to kaltas staiga atvėsęs oras ir pernelyg skaidrus vanduo, kas paprastai nėra būdinga lietuviško rudens pirmoms savaitėms. Tačiau lydekos, nors ir vangiai, bet kibo, dar tikrai kibs ir, reikia tikėtis, kad daug geriau.
Guminukų dydis, vedimo technika
Dabar lydekoms skirtų masalų gabaritai ėmė jau didėti. Ne taip akivaizdžiai, kai tai bus už mėnesio, tačiau juntamai. Todėl tos mūsų naudojamos universalios „gumos“, kurias aštriadantės plėšrūnės griebia ir per vasaros karščius, ir žiemos pradžioje šiuo metu vis dar yra „pats tas“ dydis lydekų gaudymui.
Turiu omeny 5,5–7,5 cm riperius, nors jau po truputį, ypač stengiantis žuvauti toliau nuo kranto ir tikintis pagauti didesnį lydį, plėšrūnės ims labiau domėtis ir iki 9 cm silikoniniais masalais. Kaip supratote, vilioklių dydžių diapazonas didės, po to jis kurį laiką (apie porą mėnesių) išliks stabilus, kibiausi bus 7–9 cm riperiai. Aš čia rašau maždaug, nes pusė centimetro į vieną ar kitą pusę didelės reikšmės neturi.
Jei pamenate, užsiminiau apie žuveles, kurios plauko lėtai, nelabai bijodamos plėšrūnių išpuolių. Todėl ne be pagrindo rašau, kad geriau spiningauti riperiais, tačiau ne tvisteriais ar kokiais kitais silikoniniais masalais.
Tame yra racijos, kadangi riperiai, jei lėtai juos vesime, bus mažiau agresyvūs nei tvisteriai. Jie juda labai natūraliai – lyg gyvos žuvys, juolab forma irgi yra identiška. Vangi lydeka skaidriame vandenyje į aukas reaguoja ir akimis, manding, dabar jos dabar būna lygiavertės šoninei linijai.
Kita vertus, aš visus silikoninius masalus, kurie turi uodegos strampą ir tą vadinamąjį „uodeginį peleką“, kuris ir apsprendžia jų animacijos pobūdį, vadinu riperiais. Kūneliai čia jau ne tiek reikšmingi, jie gali būti tipiniai ir identiški žuvytėms, taip pat gali turėti tvisteriams būdingus tarsi iš dalių sudėtus kūnelius, su įvairiomis kojelėmis, išaugomis, šereliais ir panašiai.
Aišku, lydekos šoninė linija irgi fiksuoja aukos judesius, tad ir sakau, kad lėtai traukiant tokį guminuką, jis vargu ar sukels įtarimą plėšrūnei – priešingai – jei jau ji atakuos masalą, tai būtent tokį. Na, bent jau dvejos tikrai mažiau.
Lėtas traukimas įmanomas tik naudojant lengvus galvakablius. Nepasakysiu tikslaus jų svorio, kadangi net ir to paties dydžio riperiai gali būti įvairūs, jų silikonas skirtingas, tad plūdrumas irgi bus nevienodas. Juk yra plaukiančių guminukų, yra pagamintų iš gana sunkios „gumos“, tai, beje, gali turėti įtakos jų lankstumui.
Šį faktorių akcentavau, nes tolygiame tokio masalo traukime labiausiai išraiškingas bus vienas judesys, kurį guminukams suteikė gamintojai – uodegos atsilenkimai įvairia amplitude. Uodegos mostų dydis ir dažnis priklausys nuo riperio formos ir medžiagos struktūros – faktas, kad „žuvelė“ iš minkštesnio silikono vibruos uodega plačiai, bet ne itin tankiai.
Žvejys šiuo atveju vargu ar gali kažkaip kitaip įtakoti masalo animaciją, nebent pradėtų vesti masalą greičiau ar lėčiau, kas sukeltų mažesnę ar didesnę guminuko vibraciją. Čia tokia pat žūklė kaip gaudant sukriukėmis – suki ritę praktiškai vienodu ritmu ir daugmaž jauti, kokiame vandens lygyje tuo metu randasi vilioklis.
Yra vienas būdas, kaip riperiui iš „kieto“ silikono suteikti daugiau „gyvybingumo“, o labai maskatuojančiam į šonus uodegą guminuką padaryti „santūresnį“. Reikia varijuoti galvakablių kabliukų koteliais.
Pavyzdžiui, užmovus ne tokį judrų riperį ant trumpesnio kotelio, jis uodegą judins plačiau. O „želinį“ masalą tuomet reikėtų mauti taip, kad kabliuko gylys išlįstų ne ties 2/3 jo kūnelio, kas būtų įprasta, bet toliau.
Deja, pirmasis variantas gali kainuoti prastą pakirtimą, nes juk dabar lydekos nėra tokios agresyvios. Antruoju variantu pakirtimai bus praktiškai šimtaprocentiniai.
Spalvinės masalų variacijos
Kadangi mes norime natūralumo (iš tiesų lydekos nori), tuomet ir spalvinės riperių variacijos turėtų būti atitinkamos. Šioje vietoje norėčiau įterpti šiokią tokią pastabą.
Masalas, kurį mes matome paėmę į rankas, vandenyje gali atrodyti visai kitaip. Tai lems bendras apšvietimas, dugno fonas, netgi gylis. Vandens skaidrumą šiuo atveju atmetu, nes jis – labai skaidrus, čia juk ir yra šio straipsnio tema. Kita vertus, vanduo skirtinguose telkiniuose gali turėti savitą atspalvį.
Gal pasirodys keista, tačiau koks nors, tarkim, šviesiai oranžinis guminukas su mėlyna nugara lydekai gali atrodyti natūralesnis, nei kone idealiai tikros žuvelės spalvas primenantis riperis. Beje, dar yra toks skirtumas, kaip žmogaus ir žuvies akys, o jos mato kitaip – žmogus paprastai regi tai, ką nori matyti, o žuvis – kaip yra jos stichijoje iš tiesų.
Turėkite omenyje ir tą faktą, kad mes galbūt puikiai matysime traukiamą masalą vandenyje, juk vanduo yra skaidrus, tas vilioklis galbūt atrodys labai jau natūraliai ir beveik nesiskirs nuo pro šalį praplaukiančių aukšlių, tačiau mūsų žvilgsnis juk nukreiptas iš viršaus į apačią. O tai yra didelis skirtumas, nes lydeka paprastai atakuoja savo aukas iš šono arba dar dažniau – iš apačios.
Čia būtų kažkas panašaus, jei jūs lygintumėte pavyzdžių nuotraukas, firmų katalogų paveiksliukus per skirtingus ekranus, tarkim, iš išmanaus telefono ir nukalibruoto aukščiausios kokybės kompiuterio monitoriaus – atspalvių variantų matytumėte didelį skaičių...
Todėl šįsyk ir nedėsiu jokių nuotraukų, nes jos tik klaidintų. Nors keletą kataloginių pavyzdžių visgi matėte skaitydami straipsnį, juos galbūt regite ir nuotraukoje mano masalinėse, kur, atvirai pasakius, įmečiau keletą guminukų be didesnės atrankos tik iliustracijai apie riperių dydžius.
Tačiau skaidriame vandenyje ypač tinka perlamutro blizgesį turintys guminukai, taip pat ir riperiai, kuriuose įdiegtos 3D technologijos. Jie bet kokiu atveju suteiks masalams natūralume, kaip ir įvairūs blankūs kūno tonai.
Beje, net „oranžas“ ar raudonis gali būti blankus, tai irgi turėkite omenyje, ne be reikalo prieš tai užsiminiau apie oranžinį guminuką. Deja, nuotraukose ir paveiksliukuose perlamutras. 3D variacijos ir neryškūs atspalviai yra mažiausiai matosi.
Blizgučiai (brokato taškeliai) žuvaujant skaidriame vandenyje gali „pakišti kiaulę“. Aš kalbu neperdėtai, nes pernelyg brokatu prisodrintas silikonas skaidriame vandenyje, o ypač, jei švystelės pro debesis dar gana skaisti rugsėjo saulė, lydekos negundys. Tačiau jei blizgučių yra saikingai, jei jie balto metalo spalvos, vos gelsvi, melsvi – tada gerai. Beje, melsvai pilkšva, pilka, žalsva, ruda – „negrynos“ spalvos, o tai reiškia, kad jos labiau maskuojančios, kas ir yra natūralumo požymis.
Dar vienas dalykas, kuris gana svarbus tolygiai vedant masalus – guminuko traukimo kryptis. Jei stovinčiame vandenyje tai neturi jokios reikšmės riperio judesiams, traukimo greičiui, tai upėje – svarbu. Juk vedant bet kurį masalą pasroviui teks sukti ritę greičiau, guminukas dirbs ne taip išraiškingai, o prieš tėkmę, reikės galbūt sunkesnio galvakablio, norint masalą išlaikyti numatytame vandens sluoksnyje, valą sukti lėčiau, spiningą kelti aukščiau ir panašiai.
Ir vėl negaliu „išrašyti recepto“, kokio svorio turėtų būti galvakablis, kadangi reikėtų kalbėti ne tik apie konkretų masalą, bet dar apie valo storį, srovės stiprumą, kurio nei aš, nei kas nors kitas neišmatuos. Netgi pasakymas „viduriniai vandens sluoksniai“ yra gana apibendrintas, bet čia aišku bent jau tai, kad neskandinate masalo iki dugno, grunto neliečiate ir netraukiate riperio keliolikos centimetrų gylyje ar dar mažiau.
Berašant šį straipsnį pro debesis prasimušė saulė, po to vėl staiga sutemo, atplaukė juodi debesys – turbūt lis. Jei nemeluoja meteorologai – tik krapnos. Reiškia, kad vanduo išliks skaidrus.
Gal tas straipsnis ir padės jums pagauti lydeką, gal ir ne, nes yra trys dalykai, dėl kurių niekada negali būti garantuotas – lietuviški orai, žvejybinė sėkmė ir moters nuotaika...
Romualdas Žilinskas
