Guminukas Lucky John 3D Giant Kubira Swim Shad Set 10.3"

Nemaža dalis spiningautojų dažniausiai spiningą į rankas paima tuomet, kai pasibaigia draudimas gaudyti lydekas. Masalai būna patys įvairiausi ir kas keisčiausia, jog guminukai sezono pradžioje nėra tokie populiarūs, kaip žvejojant aštriadantes rudenį.

Nemaža dalis spiningautojų gana skeptiškai vertina ryškiaspalvius masalus, nekalbu apie lašišautojus, jie dažniausiai elgiasi priešingai. Žodžiu, tų skeptikų nuomone, tokių spalvų padarų mūsų vandenyse nerasi, ir plėšriosios žuvys, žvejojant kontrastingai atrodančiais vobleriais, blizgėmis ar guminukais, užkimba tik sugundytos vilioklio judesių, nespėjusios dorai įsižiūrėti į tikrąsias jų spalvas. Ir taip nutinka tada, kai grobuonės būna itin aktyvios, griebia kone viską, kas juda jų jutiminėje zonoje.

Pasakodamas apie šamą, negaliu nepaminėti dar vieno paradokso, tačiau jis yra susijęs su šio grobuonies žvejyba, o veikiau – su žuvies biologija. Jau sakiau, kad šamas prastai mato. Tai būdinga visiems naktį arba prietemoje aktyviems plėšrūnams. Natūralu, kad ilgaūsis tamsoje turėtų kibti irgi geriau. Bet yra ne visai taip.

Jei paklaustumėte, ar riperio išvaizda turi lemiamą įtaką jo kibumui, veikiausiai atsakyčiau, kad viskas priklausys, kokias žuvis, kur ir kaip gaudysite. Išvaizda, o tai yra masalo dydis, forma ir spalva, mums į akis krenta labiausiai.

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Pirmiausiai visus žvejus noriu pasveikinti su Naujaisiais Metais ir Kalėdomis. Mėnesį laiko buvau dingęs iš socialinių tinklų, nes atostogavau. Nors išties turėjau kitų reikalų ir darbų, kuriuos nuveikti galima tik visiškai atsiribojus nuo rašymo apie žūklę, o dar geriau – nuo viso pasaulio. Na, bet mano asmeninis gyvenimas ir nesusijusi su meškeriojimu veikla neturėtų dominti šito facebook puslapio skaitytojų, todėl žuvaukime toliau...

Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Ežerų žuvys gyvena kitokiu gyvenimo ritmu nei upių ar tvenkinių, nors pastarieji vandens telkiniai daug kuo panašūs į ežerus. Kita vertus – ežeras ežerui nelygu, bet skaitykite ir suprasite. Neišsitęsiu pasakodamas apie visas šiuose vandens telkiniuose gyvenančias žvynuotųjų rūšis, apsiribosiu lydekomis.

Lietuvių žvejų nuotykiai Estijoje...

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Toks šamas užkibo prieš dvylika metų. Ne man, bet Gintarui Nauckūnui, kurį žino daugelis mūsų šalies meškeriotojų. Apie šį žvejį pasakojama nemažai legendų, būtų ir nebūtų istorijų, dažniausios jos susijusios su Gintaro pagautais šamais.

Prieš pradėdamas kalbėti apie tinkamiausių spalvų riperius sterkams, norėčiau tarti kelis žodžius apie šių plėšrūnų biologiją, kad suprastumėte, kodėl blausiaakiai mėgsta būtent tokių, bet ne kitokių spalvinių variacijų silikoninius masalus.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Jei kas nors iš šalies paklausytų žvejų nusiskundimų, veikiausiai nuspręstų, kad žuvų mūsų vandens telkiniuose praktiškai nebeliko. Tačiau susirinkus meškeriotojams į būrį ir ėmus prie alaus bokalo pasakoti savo nuotykius – nuomonė būtų kardinaliai priešinga. Bet čia psichologiniai niuansai, taip visada buvo ir bus, nežadu to nagrinėti. Rašau, ką buvau pradėjęs įvadiniame straipsnyje – apie lydekų gaudymą skaidriame vandenyje.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...