Guminukas Lucky John 3D Kubira Fire Tail 7"

Labai labai seniai (bet tik kažkam seniai, man – ne), kuomet atsirado pirmieji silikoniniai masalai mūsų šalyje, mes žinojome vos dvi jų rūšis – riperius ir tvisterius. Gal po metų, o gal po dviejų, šie masalai netgi įgijo lietuviškus pavadinimus – silikoninės žuvelės ir silikoniniai kirminai. Beje, pastarųjų žodžių rašydamas nevengiu ir dabar. Nors, atvirai pasakius, koks nors naujosios spiningautojų kartos atstovas, kuris angliškai moka geriau nei lietuviškai, gal nė nesupranta, ką turiu omenyje taip vardydamas vilioklius.

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.

Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.

Veikiausiai niekas net nebandys prieštarauti, jei pasakysiu, jog patys populiariausi silikoniniai masalai yra taip vadinamieji riperiai, kurie savo forma primena žuvelę. Antri pagal populiarumą būtų tvisteriai. Jei apie pirmuosius masalus kalbama daug, tai apie antruosius kažkodėl gerokai mažiau.

Lietuvių žvejų nuotykiai Estijoje...

Tai nutiko prieš trylika metų. Tie metai man apskritai buvo dosnūs stambių lydekų laimikiais, tačiau vienas įvykis įstrigo labiausiai...

Toks šamas užkibo prieš dvylika metų. Ne man, bet Gintarui Nauckūnui, kurį žino daugelis mūsų šalies meškeriotojų. Apie šį žvejį pasakojama nemažai legendų, būtų ir nebūtų istorijų, dažniausios jos susijusios su Gintaro pagautais šamais.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Kas dažniau gaudo šamus spiningu veikiausiai puikiai suvokia, kad užkibus stambiam ilgaūsiui vargu ar pradėsi rėkti: „Dėmesio! Juodas!“. Paprastai tokiais atvejais žvejys tiesiog netenka amo – spiningas perlinksta lyg nendrelė vėjyje, ritė net žviegia, kai nuo jos būgnelio pašėlusiu greičiu ima vyniotis valas, kurio gale, suprantama, yra tas išsvajotas ilgai lauktas didžiulis laimikis. Ir visiškai nesvarbu ar tai bus pirmasis toks šamas, ar šimtas pirmas – jausmas visada vienodas: vidinis drebulys, panika, kurią būtina užgniaužti ir neprarasti savitvardos. Kita vertus, rėk nerėkęs – tam, kuris ant kabliuko, vienodai „piešia“ dėl ko ir kaip jį šauki...

Atrodo, kad pagauti šiais laikais spiningu ešerį visiškai lengva. Tas tiesa. Bet pažiūrėkime, kaip skiriasi spiningautojų laimikiai: vienas žvejys ruošiasi grįžti namo nešinas tuzinu klumpinių kuprių (mažesnius paleido), kito meškeriotojo skiaurėje pliuškenasi keletas piršto dydžio ešeriukų. Skirtumas akivaizdus.