Valas Balzer Platinum Royal Match-Feeder 200m

Praeitame rašinyje pasakojau apie aktyvaus žūklavimo plūdine upėse privalumus. Faktas, kad tie privalumai ima ryškėti tik tada, kai žvejybos būdas įsisavinamas profesionaliai, o tam, be abejonės, prireikia daug laiko, kantrybės bei kažkiek smegenų. Ir tai liečia ne tik gaudymą plūdine, tačiau ir spiningavimą, žvejybą dugnine, museline ir panašiai. Betgi nėra idealaus žuvų gaudymo būdo, nes kitu atveju mes turbūt išgaudytume visas žvynuotąsias.

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Laukti žvejui atplaukiančių iš Baltijos pirmųjų žiobrių Neryje yra tikras kantrybės išbandymas. Kituose Nemuno intakuose, jau nekalbant apie Dauguvos baseino upes, jie seniai kimba kuo puikiausiai, tačiau Neryje – dar ne. Ir tam yra svari priežastis – nuo jūros iki šios upės žiobriai turi sukarti didžiausią kelią.

Kada prasideda karšių žūklė pavasarį Nemuno žemupyje (pačioje upėje bei jos atšakose), priklauso nuo oro ir vandens temperatūros. Vienais metais pavasaris vėluoja, todėl ir žuvys pradeda kibti vėliau, kitais – jau kovo pradžioje galima puikiai pažvejoti. Galimas dalykas, jog karšiai pradeda gerai čiupti masalus ir dar anksčiau, bet jų niekas tada dar negaudo.

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Vėgėlės, kurios sveria po 2,0–2,5 kg, šiais laikais laikomos jau stambiomis. Dažniausiai pagaunamos dvigubai smulkesnės, labai retai pasitaiko po 3 kg ar daugiau. Tai jau tikrai rekordiniai egzemplioriai migrantai, kažkaip sugebėję kažkada išvengti tinklų bei žvejų mėgėjų kabliukų.

Įvadiniame rašinyje daugmaž nupasakojau apie Nemuno vietas, kurios tarsi nėra niekuo ypatingos – tai senos, apgriuvusios ir mažai pastebimos dambos. Bet čia žuvų gausu visą vasarą, jų nemažai gali būti net ir antroje rudens pusėje.

Nesuklysiu tvirtindamas, kad nemaža dalis mūsų meškeriotojų dar ligi šiol gana šnairai žiūri į boloninę ir žvejodami su plūde įranga mieliau renkasi populiarią tolimojo užmetimo match meškerę. Kiekvieno teisė rinktis įrangą, su kuria jam žuvauti patogiau, visgi norėčiau plačiau apžvelgti boloninės privalumus ir patarti, į ką reikėtų atsižvelgti perkant tokio tipo meškerę.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Ankstyvas rytas. Virš ežerėlio kabo tiršto rūko debesis, medžių lapai net blizga nuo rasos. Ežero vanduo toks ramus, kad smulkiausio mailiaus prisilietimas prie jo paviršiaus persiduoda raibuliukais...

Bent vienos žuvies kiekiu mūsų žvejai niekada nesiskundžia. Kalbu apie karosus, kurių Lietuvos vandens telkiniuose privisę devynios galybės. Paradoksalu, tačiau karosus gaudančių nėra tiek jau daug, jei lyginsime, kiek turime šalyje meškeriotojų ir kiek pas mus yra šių žvynuotųjų. Suprantama, kad turiu omenyje rimtus žvejus.

Šiais laikais kalbėti apie ešerių meškeriojimą natūraliais masalais būtų savotiška nuodėmė. Juk juos gali pagauti siūlydamas įvairius dirbtinius masalus, šie plėšrūnai yra itin populiarus žūklės objektas tarp spiningaujančių vobleriais, silikoniniais masalais, sukriukėmis, mini blizgutėmis ir panašiai. O jei dar pridėsime pastaruoju metu vėl atgimstantį mikrodžigavimą, tai šį straipsnį turėtume tiesiog ignoruoti.

Šapalas mūsų žvejui – neretai pasitaikantis laimikis. Kas šias žuvis gaudo tikslingai, sugundo tikrai nemažų egzempliorių. Na, o atsitiktinai ant kabliuko pakliuvusios šios rūšies žvynuotosios dažniausiai būna smulkios ir vargu ar įtrauktos į „legaliųjų“ sąrašą. Priminsiu, kad pagal Mėgėjiškos žūklės taisykles galima imti šapalus, kurių dydis ne mažesnis nei 30 cm.

Jei norite sumeškerioti savo gyvenimo lyną, manyčiau, kad neverta ieškoti ežerų, tvenkinių, karjerų, kur gyvena šios rūšies žuvys (didelės, suprantama), nes tas vietas žino visi arba daug kas, todėl konkurencijos gaudant netrūksta. Aš tokiu atveju pasirinkčiau senvages. Juk dar šiais laikais būna tokių, prie kurių takai nepraminti, gal tik koks vienas kitas vietinis gyventojas jas žino, bet ten plaukioja rinktiniai lynai.

Didelių karšių paprastai važiuojame žvejoti į didelius ežerus, Kuršių arba Kauno marias, Nemuno žemupį ir panašiai. Mažuose mūsų ežerėliuose tendencingai didelius karšius gaudo retas meškeriotojas. Dažniausiai tai būna vietiniai gyventojai, kurie puikiai pažįsta šalia esančio vandens telkinio žuvis, tiksliai nuspėja jų įnorius bei žino, kaip ir kada galima suvilioti plačiašonius.

Kai turiu laisvesnių dienų, pasitaiko, jog per parą einu žvejoti ir du kartus. Kad būtų smagiau – laimę bandau skirtingais žūklės būdais. Ir taip nutinka ne taip jau retai.