Žiobriai kimba penktadieniais vakare. Ar žiobriai turi sparnus?

Kita vertus, kai pagalvoji, argi yra didelis skirtumas – Neris, Nevėžis ar Dubysa, žuviai nuo vienos upės žiočių iki kitos tik diena kelio. Bet veikiausiai yra, gal tam turi įtakos skirtingų upių vandens temperatūra, gal jo sudėtis, lygis, gal dar kažkokie veiksniai, nes vėlgi – Nemuno atkarpoje tarp Nevėžio ir Neries žiobriai kimba kuo puikiausiai, Nevėžyje meškeriotojai jų irgi pagauna, bet Neryje – ne.


Aš kalbu apie tikruosius migrantus, kurie nuo pasilikusių žiemoti skiriasi gelsvesne šonų ir pilvo spalva, tamsesnėmis nugaromis. Nors ne visi, spėju, kad dalis žiobrių, ypač tų vėlesnių, irgi nubąla. Gal yra ir ne visai taip – šiam straipsniui tai neesminis klausimas.

Žodžiu, Neries meškeriotojai laukia, bando laimę, stengiasi pirmieji iš čia žuvaujančių pataikyti „ant tikro“ žiobrių kibimo. Ir vėl kasmetinės istorijos – žiūrėk, kažkas paskleidžia gandą, kad sumeškeriojo penkis, šešis ar net dešimt žiobrių, tačiau tai pasirodo tik iš piršto laužti, išpūsti įvykiai arba buvo pagautos kelios vietinės į sūrius vandenis neišplaukusios žuvys.

Atplauks tada, kai norės atplaukti

Šių metų kovo pabaiga, pirmoji balandžio pusė pagal oro temperatūrą mušė visus lig tol žinomus Lietuvos šilumos rekordus, todėl natūralu, jog meškeriotojai tikėjosi ankstyvesnio migruojančių žiobrių kibimo. Bet žuvys – ne žmonės, joms galioja kita logika, jos gyvena pagal kitus dėsnius, todėl neretai žvejų ar net mokslininkų išvados nueina šuniui ant uodegos.

Kita vertus, kaip tik tuo metu vandens lygis Neryje buvo netgi didesnis nei kovo pradžioje. Iš kur tiek vandens, veikiausiai galėtų pasakyti baltarusiai, patvenkę šią upę jos aukštupyje, nes kažkokio perteklinio kritulių kiekio tais mėnesiais nebuvo, žiemą irgi sniego kalnų nematėme. Nors ir vėl – panašius potvynius žvejai juto ne vien Neryje, bet ir kitose šalies upėse, įskaitant ir Dauguvos intakus.

Taigi lauk nelaukęs, tikėkis nesitikėjęs, tačiau žiobriai iš Baltijos atplauks tuomet, kada reikės jiems, o ne žvejams. Kiek stebiu (nereikia nė stebėti – fotografuoju, tad galiu pasakyti netgi tikslias datas), Neryje žiobriai masiškiau pradeda kibti maždaug balandžio trečią savaitę. Pirmuosius „žvalgus“ meškeriotojai kartais pagauna savaitę anksčiau. Tačiau jei nori tokių dienų, kada šios žuvys kimba nuo aušros iki sutemos, be balandžio pabaigos vargu ar jų sulauksi.

Dabar rašau ir pats iš savęs šaipausi – nutaisau protingą miną ir aiškinu, kada tie žiobriai ims kibti, bet pats absoliučiai niekuo nesiskiriu nuo kitų Neryje bandančių laimę žvejų. Nors kodėl turėčiau skirtis? Ar dėl to, kad publikuoju straipsnius, ar todėl, kad žuvauju daug ir ilgą laiką? Juk aš toks pats – nuolat besitikintis žūklėje geriausio, antraip bet kokia žvejyba prarastų savo žavesį.

Užpernai, pernai, šįmet atplaukiančių žiobrių Neryje pradėjau tykoti jau nuo pat pirmų balandžio mėnesio dienų. Šiais metais mane taip pat paskatino tas faktas, kad balandžio mėnesio pradžia panaši į birželį. Suprantama, kad žuvavau veltui – pagavau tik kuojų ir vieną atsitiktinį į jūrą neišplaukusį žiobrį. Po to kažkaip susizgribau, padariau gal dešimties dienų pauzę ir tą malonumą atidėjau iki čia linksniuojamo laiko – t. y. iki balandžio 19 d., o tai buvo penktadienis, prie jo dar grįšiu.

Dar viena pastaba Neries ir kitų upių žvejams, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį. „Žiobrines“ upių atkarpas, netgi konkrečias žūklavietes meškeriotojai žino kaip Tėve Mūsų. Ten paprastai susirenka pulkai meškeriotojų, tose vietose kaip taisyklė laukiama ir pirmųjų migrantų. Reikėtų priminti, kad upės gali smarkiai keistis: tai vaga pasislenka, tai krantai po pavasarinio polaidžio paplaunami, tai dugnas uždumblėja arba „apsinuogina“, tai... Trumpiau tariant, nėra tokių žiobrių ar kitų žuvų patikimų žūklaviečių, kurios išliktų šimtmečius.

Ką ten šimtmečius, reikėtų kalbėti apie dešimtis metų, nes aš pats puikiai menu laikus, kada žiobriai šalia namų tekančioje Neryje buvo masiškai gaudomi tose upės atkarpose, kur dabar yra vandenžolių priaugę dumblynai. Ir priešingai – šios žuvys jau keletą metų puikiai kimba ten, kur, regis, neseniai (kiekvienas žmogus laiką skaičiuoja kitaip) galima buvo sužvejoti nebent aukšlių, kuojų ar į upę atklydusių karosų.

Kai kurie upių ruožai netenka savo buvusio „kibumo“ palaipsniui, tačiau pasitaiko metų, kada viena ar kita upės atkarpa pasikeičia staiga. Paprastai tai įvyksta po staigaus ir didelio ledonešio, kas dabar pas mus kai kam iš meškeriotojų būtų visiška naujiena. Anksčiau totalūs pavasariniai upių priekrančių pokyčiai buvo įprasti...

Šiuo metu dažniau panašius dalykus daro ne gamta, bet žmogus. Nereikia toli ieškoti – pažiūrėkite į gilinamą Nemuną ir suprasite, ką turiu omenyje. O jei reikia pavyzdžių apie Nerį – prašau – mūsų miesto mero šūkis „Atverkime upę kauniečiams!“ pasireiškia visišku Neries ir Nemuno krantų „nuskutimu“ (iškertami kone visi medžiai, pakrančių nendrynai, ajerynai tampa veja), dėl ko tose vietose iš esmės kinta ichtiofauna. Beje, kalbu apie šias upes ne vien Kauno ribose, tačiau ir šalia miesto.

Kaip manot, tada žuvų tose upių atkarpose sumažėja ar padaugėja? Teisingai, aš irgi taip galvoju, nes šalia buvusių lėkštų krantų priekrantė dar labiau dumblėja, o statūs upės skardžiai yra ir byra į vandenį. Jei gilinamas Nemunas, ko tikisi žvejai ir ką tvirtina mokslininkai, po keleto metų ne tik atsigaus ir galimai bus dar geresnis gyventi daugumai žuvų rūšių, tai padėtis upėse dėl tokio „atvėrimo“ tik blogės.

Ir tai ne vien mano, tačiau ir ichtiologų, hidrologų nuomonė. Suprantu, kad grožis, nes tai išties gražu, tvarkinga, reikalauja aukų, bet gal ne tokia kaina?

Ne visur, ne visada ir „bangomis“

Nedažnai žvejų akcentuojamas su žiobrių kibimu susijęs niuansas – paprasčiausias vandens lygio kitimas. Ši žuvis plaukia iš jūros ne pasklidusi po visą upės plotį, tačiau tam tikrais takais. O tie takai iš žvirgždo, smulkių akmenų arba ten žvirgždas su smėlio ir molio priemaiša, taip pat ten vyrauja atitinkamas gylis, tėkmės stiprumas. Kuomet upė gerokai nusenka arba joje vanduo juntamai pakyla, o upės atkarpoje per kone visą jos plotį yra panašios sudėties gruntas, žiobriai gali keisti įprastą taką – atitolti ar priartėti prie kranto, arba plaukti kitapus upės vagos, judėti pačia vaga.

Noriu pasakyti, kad sėdi, žuvauji savo įprastoje vietoje, kur gerai kibo žiobriai pernai, užpernai, netgi šįmet, tačiau dabar kelias dienas, gal net porą savaičių anei kepšt. Gali pagalvoti, jog taip nutiko dėl prasto oro (žiobris – irgi žuvis), kad šių žvynuotųjų migracija tarsi laikinai sustojo. Bet aukščiau tos upės atkarpos žvejai ir toliau sau sėkmingai traukia žiobrius vieną po kito. Keisčiausia, kuomet panašios permainos nutinka jų migracijos pradžioje – žuvys juk sparnų neturi, kaip čia taip?

Visgi toks žiobrių „pasislinkimas“ labiausiai liečia didžiąsias mūsų upes, mažesnėse jie migruoja gana glaustai, todėl vienaip ar kitaip pataikysi masalą užmesti po nosimi. Neris – antra pagal dydį upė, o kuo žemiau ja leisiesi, tuo labiau platės, tuo daugiau įtakos turės vandens lygio kitimas. Prie to dar prisideda ir Kauno HE, todėl čia visos „tiesos“ apie žiobrių migraciją juo labiau yra tik sąlyginės.

Jei jau pradėjau pasakoti apie įvairias žiobrių keistenybes, tai būtina paminėti faktą, kad jie kimba savotiškomis „bangomis“. Bet tai labai lengva paaiškinti. Juk žiobriai plaukia būriais, todėl gali pasėdėti ant kranto tuščiai kelias valandas, pusdienį ar didžiąją dalį dienos ir nieko nepagausi. Arba masalą pačiups vienas, du žiobriai.

Todėl jei nuo ryto sėdintis žvejys keiksnoja staiga atvėsusį orą, slėgio šokinėjimą, paseilėjęs pirštą aiškina apie šiaurės rytų vėjo krypčių neigiamą įtaką, siūlyčiau nekreipti į tai labai didelio dėmesio. Lygiai taip pat nereaguoti į paros metą, nors, kaip vėliau pamatysite, jis visgi turi šiokios tokios įtakos.

Esu labai sėkmingai gaudęs šias žuvis gegužės mėnesį sningant, kepinant vidudienio saulei arba dieną, kuomet pasikeitė kone visi metų laikai po penkis kartus. Tačiau nieko nepagavęs idealiu nusistovėjusiu oru, esant pačiam žiobrių migracijos įkarščiui.

Skaitau, ką parašiau ir matau, kad įžanginė dalis gavosi kaip atskiras rašinys. Gal nieko baisaus, tęsinį skaitysite kitą dieną.

Romualdas Žilinskas