Valas Lucky John Fluorocarbon Soft 100m

Paulius atvažiavo patikrinti Kauno marias, tikslas kilograminis ešerys. Pažiūrėkime kaip sekėsi...

Kaip jau minėjau praeitame rašinyje, silikoninių sliekų įvairovė yra pribloškianti, tačiau ne kiekvienas iš šių masalu vienodai gerai vilios žuvis naudojant tokią pačią sistemėlę ar (ir) pravedimo techniką. Kaip bebūtų, tačiau mums „artimesni“ sliekai su panašiomis į tvisterio uodegėlėmis, kadangi jie papildomai vibruoja.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Parašęs straipsnių ciklą apie šapalų spiningavimą vasarą, pamaniau, kad mano darbas nėra padarytas iki galo, kadangi rašiniuose pernelyg mažai dėmesio skyriau žvejo įrangai, aprangos, apavo ir panašių dalykų nė neminėjau, nors jie žūklėje yra ne mažiau svarbūs.

Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas žvejys turi savo filosofiją apie žūklę. Kartais ji susiformuoja iš svetimų minčių, patirčių, žūklės ypatumų „prisirenkama“ iš nuogirdų, publikacijų viešojoje erdvėje. Bet kitąsyk meškeriotojas visus pagrindus įgyja daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius žvejus, kažkokias tuo metu ar vėliau vyraujančias tendencijas – jis tiesiog žuvauja.

Išsyk pasakysiu, kad kalbėsiu ne apie tą dieną, kai žvejys iš žūklės grįžta nosį nukabinęs, nes jo rezultatas yra lygus nuliui, veikiau jau atvirkščiai. O toks straipsnio pavadinimas surištas su žodžių skoliniais. Tarkim, mūsų meškeriotojai (ir ne tik) neretai sako, kad įsigytas daiktas, šiuo atveju – koks nors žūklės įrankis ar masalas, yra „nulinis“, suprask, kad visiškai naujas, dar nė nebandytas.

Prieš gerą dešimtmetį gana smarkiai pajutome klimato atšilimą ir tuometinės tikrosios žiemos, kuomet vandens telkiniai pasidengdavo ledu, prasidėdavo tik po Naujųjų Metų švenčių. Po to sekė keli metai iš eilės, kai oro temperatūra krisdavo į „minusą“ kone kalendoriniu tikslumu. Poledinės žūklės mėgėjams tai buvo tarsi koks išganymas, jau, regis, lietuviškas klimatas tapo toks, kokį prisimename iš dar ankstesnių laikų. Deja, oras vėl atšilo ir šįmet dus sykius vandens telkiniai pasidengę ledo šarvu, du kartus jį pametė.

Mano straipsniuose, o ypač senesniuose, Salmo Hornet vobleris minimas labai dažnai. Nieko nepadarysi – sentimentai, nes tai buvo vienas pirmųjų mano išbandytų tikrai kibių tokio tipo masalų.

Trečia diena Nemune vienoje vietoje kasryt ateinu žvejoti karšių. Gaudau juos dugnine be šėryklėlių, nes nematau prasmės kabinti papildomų detalių paprastoje sistemėlėje, kadangi metu masalą tokiu atstumu, kad be problemų galiu ten numesti ir jauko rutulius. Dvi dienas neprastai kibę plačiašoniai staiga užsiožiuoja ir nebenori ragauti masalo. Tas masalas – perlinė kruopa ir 2 – 3 „dzikeliai“. Galima bandyti ir kuo kitu, tačiau šioje upės atkarpoje vietiniai meškeriotojai nuo seno kruopomis šeria karšius, tad toks pasirinkimas geriausias. Pats vidurvasaris, todėl masalas nedidelis, nors šiaip jau stambiems karšiams kartais ir naktiniai sliekai neprošal... Tądien grįžtu namo tuščiomis.

Upėtakį sumeškerioti svajoja kiekvienas spiningininkas ir svajoja ne upėtakaitį, o kilograminį egzempliorių, tačiau pastaruoju metu tokie laimikiai tapo reti. Kodėl? Priežasčių nemažai – pirmiausia spiningininkų gausa, o vandens, kur gyvena upėtakiai tiek pat kiek buvo, antra, šių žuvų veisimas taip pat lygus nuliui, trečia, tie upėtakiai, kurie išvengia kabliuko tampa labai įtarūs ir ima vengti jiems siūlomų masalų. Nerasta aiškaus ir vienareikšmio atsakymo į klausimą, kaip jiems tai pavyksta, tačiau viena prielaida verta dėmesio – upėtakiai sugeba susieti skaidriame vandenyje labai pastebimą vienagyslį valą ir pavojų.