Plūdė Salmo

Šis straipsnis bus tarsi baigiamasis akordas mano pasakojime apie klasikinės plūdės konstrukciją. Šįsyk aptarsiu plūdžių korpuso formas, į kurias veikiausiai didžiausią dėmesį ir atkreipia žūklaujantys plūdine meškere.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.

Jei meškeriojančių plūdine meškere paklausčiau, kaip jie mato žuvų kibimą, devyni iš dešimties atsakytų trumpai: žuvis panardina plūdę. Tame tiesos yra, bet juk ne viskas taip jau paprasta

Jei reikėtų pasirinkti žūklės būdą, kuriuo gaudyčiau žiobrius, aš, be abejo, pasirinkčiau dugninę. Ir tai nenuostabu, nes šias žuvis dažniau žvejoju didžiausiose mūsų upės – Nemune ir Neryje. Tačiau koks nors, tarkim, šalia Dubysos ar Minijos vidurupio gyvenantis meškeriotojas daug mieliau žiobrius gaudytų plūdine meškere.

Nuo balandžio antros pusės iki birželio vidurio pradžia – skubančių į nerštavietes kuojų metas, o paskui aktyviai besimaitinančių kuojų metas. Sidabrašonės dideliais būriais kyla prieš upių srovę, o paskui pasklinda po upių ir ežerų platybes, visose patogiose vietelėse nuolat stabtelėdamos pasimaitinti. Meškeriotojai žino tas vieteles ir gaudo jose kuojas. Ypač jų daug Nemuno deltoje.

Vidudienis. Temperatūra komfortiška – apie 24 laipsnius. Vėjas silpnas, tačiau pučia ne pietys, o šiaurės vakarų brizas ir žuvys Skirvytėje bei Atmatoje vangios. Ką tokioje situacijoje daryti ir kaip neprarasti meškeriojimo dienos, jei atvažiavai į Nemuno žemupį ar jame esančią Rusnės salą?

Kviečius masalui mūsų meškeriotojai naudoja vis rečiau. Nežinau to priežasties, nes šių grūdų žūklės prekių parduotuvėse galima nusipirkti jau pagamintų, jie paprastai būna fasuoti plastikiniuose maišeliuose iššutinti ir sušaldyti. O galbūt tame ir priežastis, kad žvejai pabandė meškerioti tais „paruoštais“ kviečiais, tačiau nieko nepagavo ir nusprendė: prastas vilioklis.