Kai žuvys nekimba – padeda kvietys
Kviečius masalui mūsų meškeriotojai naudoja vis rečiau. Nežinau to priežasties, nes šių grūdų žūklės prekių parduotuvėse galima nusipirkti jau pagamintų, jie paprastai būna fasuoti plastikiniuose maišeliuose iššutinti ir sušaldyti. O galbūt tame ir priežastis, kad žvejai pabandė meškerioti tais „paruoštais“ kviečiais, tačiau nieko nepagavo ir nusprendė: prastas vilioklis.
Iš tiesų, tai yra puikus masalas šiltuoju metų laikų, o tai, jog žūklautojams prastai kibo – nesistebiu, nes šaldyti grūdai paprastai būna per kieti, jau praradę savo kvapą, jie labiau tinka jaukinimui. Nors neriu ant kabliuko ir juos, ir tikrai pagaunu, bet prieš tai papildomai paverdu, tiksliau – užviręs vandenį, sandariai uždarau puodą ir palieku dar bent porai valandų pabrinkti. Didesnioji dalis šaldytų grūdų po to visai ištežta, skyla pusiau, bet tarp jų yra ir minkštų, išbrinkusių, kuriuos galima siūlyti žuvims. Tiesa, į vandenį dar įpilu vanilės arba jame ištirpinu šaukštą medaus. Medus apskritai turi antibakterinių savybių, nesvarbu, kad jis yra saldus, tad tokie kviečiai ilgiau saulėje bei tvankumoje negenda.
Bet geriausi kviečiai yra paruošti namuose. Ne tie, kurių galima rasti prekybos centruose, pastarieji tokie perdžiūvę, dar bala žino kuo apdoroti, jų žuvys nelabai nori. O ir smulkūs labai, ant kabliuko tenka mauti po tris ar keturis, jei tenka stambesnę žuvį suvilioti. Didelės žuvys įtarios, joms veikiausiai keistai atrodo, kad tarp gulinčių dugne pavienių grūdelių pūpso keletas į krūvą sulipusių, todėl nelabai ir nori tokį masalą griebti. Turguje pas ūkininkus pirkti kviečiai yra patys geriausi, nors irgi – žiūrėkite, kad būtų stambesni.
Šutinti kviečius labai paprasta, čia nereikia kažkokių išmonių, kaip žirniams, kuriems nusilupa luobelė ir tada jie nesilaiko ant kabliuko. Kviečius pirmiausiai derėtų gerai išmirkyti. Nebijokite – to per daug nebus, nors dažniausiai pakanka pusdienio, tiksliau – nakties, nes juos pamerkiu iš vakaro ir ryte jau šutinu. Supilu į puodą, paverdu (čia tikslaus laiko nepasakysiu, reikia pačiam orientuotis pagal jų šviežumą, išmirkimo laipsnį), sandariai uždengiu, dar įvynioju į kokį šiltesnį audeklą ir palieku brinkti.
Galima paprasčiau. Užverdi ir supili į termosą. Taip šutinu ir perlines kruopas. Tik neprigrūskite bala žino kiek, nes grūdai dar brinks ir plėsis. Į namuose šutintus kviečius taip pat dedu medaus, vanilės, galima bandyti ir kitokių kvapą bei skonį pagerinančių priedų. Nors tai nėra būtina.
Elementariausias jaukinimas kviečiais – tiesiog juos pilti saujomis į vandenį. Čia reikia įgudimo. Jei mesite tarsi akmenį – toli grūdai nenuskris, ore išsisklaidys. Reikalinga mostas iš riešo – staigus ir tikslus, įgusite. Galima naudoti specialias laidynes.
Kitąsyk kviečius dedu į jauką kaip papildomą priedą, kartais imu paprasčiausią mažai kvapnų bazinį pirktinį prievilą (jei su kvapu, tai kad atitiktų ar būtų panašus į tą, kurį pylėte verdami) ir beveik lygiomis dalimis maišau su kviečiais. Sakoma, kad smulkus jaukas sutraukia mažas žuvis, bet kviečiai, deja, irgi. Todėl bazinis jaukas man reikalingas veikiau dėl lipnumo, kada darau rutulius, kažkiek prideda papildomo skonio. Todėl grūdus tuomet paprastai imu iš jauko, žuvims tokie atrodo natūraliau.
Nors kviečiai ir smulkūs grūdai (na, ne žirniai ar kukurūzai juk), bet jais galima suvilioti labai stambių žuvų. Kartais jos tik šių grūdų tenori, siūlyk ką kitą – ignoruoja. Taip yra buvę ne kartą, suprantama, gerai pajaukintose kviečiais žūklavietėse, nes juk galima šerti šiais grūdais, o gaudyti žuvis, tarkim, ant slieko arba kukurūzo. Reikia bandyti, matysite, kas geriau. Bet devyniais iš dešimties atvejų geriau bus tas pats kvietys.
Ant kabliuko maunu vieną, rečiau du grūdus, bet ne daugiau. Kartais pusantro, minkštąją pusele į viršų, kur būna kabliuko smaigalys. Kviečiai yra kietokas masalas ir bukesnis, storesnis ar atšipęs kabliukas gali ir neįsmigti žuviai į lūpas, nes neprakerta grūdo luobelės. Todėl ir maunamas kvietys taip, kad kabliuko gylys būtų ties jo įtrūkimu (teisingai iššutęs grūdas tarsi išsižios).
Kviečius mėgsta praktiškai visos taikiosios karpinės žuvys. Bet labiausiai – kuojos. Dar gerai įjunksta į kviečius karšiai, šapalai, bet lynų kažkaip nelabai dažnai pagaudavau. Gal tiesiog žūklavietės ne tos, juk nuo vandens telkinio irgi daug kas priklauso. Gaudau kviečiais ir stovinčiame vandenyje, ir upėje. Bet tėkmėje tenka rinktis mažiau sraunias vietas, geriausiai – ramias upių įlankas. Nes grūdai gana lengvi ir tėkmė juos toli nuneša, išsklaido, nebent juos jauke naudosite kaip priedą, o prievilas bus labai lipnus, ilgai neirstantis, kai sulipinate rutulius. Deja, kviečiai labai traukia aukšles ir jos įpranta masalo ieškoti dugne. Kartais vien dėl tos priežasties tenka keisti žūklavietę. Beje, pastebėjau, kad kviečiai gerai masina žuvis ten, kur yra dumblėtas dugnas. Galbūt todėl, kad gana lengvi ir neprasmenga minkštame grunte.
Kadangi mūsų masalas yra ne iš stambiųjų kategorijos, žuvaujame pakankamai ramiuose vandenyse, tai ir sistemėlė lengva, subtili. Kvietys yra masalas tam atvejui, kada vasarą žuvys visai nieko nenori, kimba atsargiai, todėl su tokia sistemėle tarsi du zuikius nušausime.
Plūdė labai nedidelė, ta prasme, mažo plūdrumo, iki 1,5 g. Upėse kartais naudoju ir iki 3 g plūdes, bet retai. Ant valo prispaudžiu 1 – 3 švino šratelius, priklauso nuo plūdės plūdrumo ir gylio ir ar yra bent kokia tėkmė. Kai giliau, srovė visgi yra, tuomet ir svarelių daugiau. Pavadėlio ilgo nerišu, maždaug 30 cm. Kvietys nesunkus, žuvys, kaip minėjau, kimba atsargiai (aš juk kalbu apie tą atvejį, kai praktiškai „juoda“ nekiba), todėl svarbu teisingai sureaguoti į kiekvieną plūdės virptelėjimą. Būna, kad žvynuotosios netgi tokį mažą grūdą tarytum palaiko gerklėje ir išspjauna. Nepakirsite – tiek ir tematysite laimikį. Ir taip gali elgtis smulki kuoja arba stambus karšis. Visgi dažniausiai žvynuotosios kimba užtikrintai, pavirpinusios menką plūdę, ją nardina...
Romualdas Žilinskas
