Ritė multiplikatorinė Lucky John Black Sense Ultimax 10

Jerk bait (kai kur rašoma jerkbait arba tiesiog jerk) kol kas priklauso prie masalų, apie kuriuos žvejai sako „gražus daikčiukas“, pavarto rankose, patrauko pečiais ir padeda atgal į parduotuvės lentyną. Kai kurie spiningautojai visgi surizikuoja nusipirkti, bet po kelių nesėkmingų bandymų praranda kantrybę ir grįžta prie labiau įprastų blizgių, guminukų ar voblerių.

Nors dar ne žiema, tačiau nemaža dalis meškeriotojų intensyviai (bent jau morališkai) ruošiasi poledinei žūklei, juolab, smarkiai sutrumpėjęs šviesusis paros metas ir prastas oras įtakoja, kad vis mažiau žvejų pasirodo prie atviro vandens. Tačiau šis „priešžieminis“ laikotarpis turi gerąją pusę ir spiningautojui, kadangi tai yra tarsi koks susimąstymo metas, kada galima daryti išvadas apie pasibaigusį sezoną ir atnaujinti savo įrangą, galbūt bandyti įsigyti kitus dar nebandytus masalus.

Retas žvejys pirkdamas įrangą ar masalus taupo pinigus. Žinoma, visada geriau mokėti už tą patį daiktą mažiau nei daugiau, tačiau meškeriotojo psichologiją šiuo atžvilgiu perpratau puikiai – jei jis yra įsitikinęs, kad, tarkim, vienas ar kitas masalas yra kibus šiandien, tai trūks plyš jį tuojau pat ir turi įsigyti, nesvarbu, kiek bekainuotų

Iš tiesų straipsnį norėjau pavadinti „Tvičingavimas vėlyvą rudenį“, bet vanduo atvėso dar labai minimaliai. Tačiau orai neprognozuojami, o šiais laikais – ypač, tad nežinia, kas nutiks po savaitės ar dviejų. Kita vertus, žvejams visada reikia žiūrėti į ateitį ir būsimoms žūklėms ruoštis iš anksto. Beje, toks spiningavimo būdas praverčia netgi šiltesnę žiemą, o žiemos pastaruoju metu, kaip žinia, būna tik šiltos.

Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“.

Kai ruduo pradeda ristis į antrąją pusę, velkiautojams prasideda „katino dienos“. Galbūt žvejojant ne visas plėšrūnes, bet didžiąsias lydekas – tikrai. Banaliai kalbant – didelei burnai didelis kąsnis, taigi kur platūs nasrai, ten reikia ir atitinkamo dydžio masalų.

Netgi pavasarį po neršto lydekų nuotaika sunkiai nuspėjama. Bandyti vardinti voblerius, taikant juos konkrečiam vandens telkiniui ar tam tikroms oro sąlygoms, būtų beprasmiška. Galbūt šiuo metu kiek ryškesnė viena tendencija – aštriadantės labiau nei bet kada atakuoja ryškių, išsiskiriančių spalvų vilioklius.

Lydekų žvejybai žolėtuose ir sekliuose vandenyse tinkamų voblerių pasiūla nėra itin didelė. Gal kas prieštaraus, bet aš jų tikrai daug nerandu, daug daugiau matau spiningavimui vandens paviršiuje skirtų modelių, kurių dydis labiau tinka šapalams ir ešeriams. Nesakau, kad tokio voblerio nečiups stambesnė lydeka, anaiptol, bet net ir vasarą ji neretai renkasi stambesnę nei smulkesnę auką.

Viename iš savo straipsnių pasakojau, kaip galima greitai pasidaryti žieminį masalą velnią. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi apie gerokai „gudresnius“ velnius, juolab, kad tokių vilioklių gamyba suteikia žvejui daug galimybių įvairiems eksperimentams. Bemeškeriodami velniais mes galime atrasti dar iki šiol nebandytų šių masalų variantų arba išsirinkti tokius, kurie pasirodys tinkamiausi vienomis arba kitomis žūklės sąlygomis.

Poperiai mūsų šalyje „prigijo“ kažkaip pavėluotai. Kadangi esu tokio amžiaus, kad galiu atsiminti daugelio šiuolaikinių masalų plitimą mūsų vandenyse, už minėtą faktą galėčiau garantuoti. Tačiau keičiasi žvejų kartos, keičiasi ir požiūriai į naujoves.

Įvadiniame straipsnyje pasakojau apie tai, kad mūsų vandens telkiniai nevisiškai išnaudojami spiningautojų, nes daug kas vengia žvejoti smarkiai užžėlusiuose mažuose tvenkiniuose, ežerėliuose, karjeruose, didesnių ežerų įlankose. Šiame rašinyje suteiksiu informacijos, kaip ir kuo galima gaudyti tų vandenų plėšrūnes.

Gegužės 1-oji yra darbo žmonių šventė, kurios pas mus dabar niekas nešvenčia. Gal todėl, kad dalis potencialių „švenčiančiųjų“ ima spiningus ir bėga prie vandens. Juk prasidėjo kita ir daug malonesnė šventė, kuri vadinasi Lydekų gaudymo sezono atidarymas arba Spiningautojų šventė.

Rinkdamiesi rites spiningavimui, pradedantieji žvejai neretai galvoja, kad šiam žūklės būdui galima įsigyti universalią ritę, kuri tiks žvejoti visais įmanomais spiningavimo būdais. Deja, tenka nusivilti, nes universalių ričių negali būti nė vienam žūklės būdui, o ką jau kalbėti apie spiningavimą, kuris apima įvairius masalų traukimo stilius, žuvys viliojamos nuo vandens paviršiaus ir gelmėje, gaudomos įvairaus tipo vandens telkiniuose su daugybe dirbtinių masalų.

Žiūrint iš šalies velkiavimas gali pasirodyti veikiausiai pats paprasčiausias žūklės būdas – tampai paskui valtį voblerį ir nesuki sau galvos. Drįsčiau teigti, kad žūklavimas velke yra net labai sudėtingas ir pati geriausia, naujausia tam skirta įranga, masalų gausa tikrai negarantuoja gero kibimo.