Tvičingavimas šaltame vandenyje
Iš tiesų straipsnį norėjau pavadinti „Tvičingavimas vėlyvą rudenį“, bet vanduo atvėso dar labai minimaliai. Tačiau orai neprognozuojami, o šiais laikais – ypač, tad nežinia, kas nutiks po savaitės ar dviejų. Kita vertus, žvejams visada reikia žiūrėti į ateitį ir būsimoms žūklėms ruoštis iš anksto. Beje, toks spiningavimo būdas praverčia netgi šiltesnę žiemą, o žiemos pastaruoju metu, kaip žinia, būna tik šiltos.
Prieš pradėdamas toliau „vynioti“ mintį apie tvičingavimą, paneigsiu legendą, kuri skelbia, kad toks spiningavimo būdas buvo daug anksčiau naudotas mūsų žvejų, nei jį „patvirtino“ kaip pilnateisį naują spiningavimo būdą užsienyje. Galbūt kas nors su vobleriais ir bandė panašiai gaudyti, tačiau tai būtų tas pats, kaip sakyti, kad puikiai išmanau parašiutizmo sportą, nes vaikystėje iškritau iš kriaušės. Juk Lietuvoje vobleriai pasirodė gerokai vėliau nei, tarkim, JAV, o tipiniai tvičinginiai – tik prieš keliolika metų.
Jei tikėti užsienio autoriais, žūklavimas twitch bait masalais pirmiausiai buvo bandomas jūroje. Būtent ten jis išpopuliarėjo, ir tik po kelerių metų tokį spiningavimo būdą imta taikyti gaudant basus ar kitas žuvis Užatlantės gėluosiuose vandenyse. Ir tiktai dar vėliau ši mada pasiekė Europą.
Prasti, pusėtini ir geri vobleriai
Kita vertus, atsiradus pas mus vobleriams, net neabejoju, kad kurie nors spiningautojai išties naudojo tvičingavimui būdingą tų masalų žaidimą. Tačiau viena yra bandyti, o visai kas kita – su specialiais įrankiais ir tam skirtais masalais taip žuvauti nuolatos, tikslingai. Tvičingavimas tikrai nėra labai sudėtingas spiningavimo būdas, tokios žvejybos esmė – ritmiški voblerio trūkčiojimai. Bet trūkčiojant tenka atsižvelgti į kelis esminius faktorius.
Kiekvienas net ir specialiai tvičingavimui sukurtas modelis žais vis kitaip. Ir šiuo atveju įskaičiuojama viskas: to masalo tipas, svoris, dydis, panirimo gylis ir panašiai. Kitas dalykas – yra skirtumas, kokias žuvis ruošiatės gaudyti, kokiu metų laiku, kokiu oru. Masalo animaciją koreguos ir jūsų turimi įrankiai, taip pat valo storis, plūdrumas ir dar begalė dalykų.
Faktas, kad spiningaujant įprastai, viskas, ką paminėjau, irgi bus reikšminga, bet tvičinguojant voblerius tai – ypač svarbu. O svarbu, nes tik tada galima „pataikyti į dešimtuką“, t. y. animuoti masalu taip, kad iš jo konkrečiomis žūklės sąlygomis išspaudžiamas visas įmanomas maksimumas. Sugundysite laimikį ar ne, čia jau kitas klausimas, nes šimtaprocentinės garantijos žūklėje niekada nebūna.
Iš viso to seka, jog spiningautojo judesiai, nuo kurių tiesiogiai priklauso ir voblerio animacija, neturėtų būti tik vienokie ar kitokie. Ta prasme, kad nedera užsiciklinti tik vienu kažkokiu jų deriniu, nors toks vilioklio traukimas ir buvo kokią nors dieną žvejojant kokiu nors modeliu sėkmingas.
Labai gaji nuomonė, kad tvičingavimui galima taikyti bet kokius voblerius, iš principo tam tinka visi šių masalų modeliai. Nesiginčysiu – su šaukštu irgi galima kasti sniegą, tik ar naudos iš to bus – čia jau kitas klausimas. Na, gal pernelyg smarkiai aš čia „užlanksčiau“, nes iš tiesų tvičinguoti (sėkmingai, turiu omenyje) įmanoma su daugeliu voblerių, tačiau tikrai ne visi tam tinka. Ir šiuo atveju iš trijų pagrindinių tipų pagal formą: crank, shad ir minnow, patys geriausi tokiam spiningavimo būdui bus paskutinieji, o patys prasčiausi – pirmieji.
Jei voblerius skirstysime pagal plūdrumą, jų tarpe irgi rasime geresnių ir prastesnių tokiai žūklei. Plaukiantieji bus mažiausiai tinkami tvičingavimui (nesakau, kad visiškai netinkami), skęstančiuosius galėsime pagal aplinkybes visai sėkmingai pritaikyti, tačiau derėtų atsižvelgti ir į tam tikrus jų potipius.
Juk yra lėtai skęstantys ir grimztantys į dugną labai greitai. Pirmieji modeliai be jokios abejonės bus geresni ir kai kuriais atvejais pritaikius tam tikrą tvičingavimo techniką (ji nėra vienpusiška, čia galimi įvairūs judesių bei pauzių deriniai, trūkčiojimų stiprumas bei ilgis ir panašiai) beveik prilygs tipiniams tvičinginiams vobleriams.
Nors vėlgi, pasitaikys išimtinių atvejų, tarkim, žuvaujant stiprioje tėkmėje, kuomet galbūt greitai skęstantys vobleriai pranoks lėtai grimztančius. Aš visada stengiuosi pasakoti su tam tikromis išlygomis, apsidraudimu, kadangi žvejybinės tiesos, deja, yra labai nepastovios, taip pat jos priklauso nuo daugelio sąlygų, kurios vienam žvejui pasitaikys gal tik sykį per sezoną, tačiau kitam bus įprastos, kasdienės.
O tie tikrieji vobleriai, kurie skirti šiam spiningavimo būdui ir yra universalūs tvičinguojant bet kokiu stiliumi, bus neutralaus plūdrumo.
Tiesa, renkantis tvičinginius modelius reikėtų atkreipti dėmesį ir į jų liežuvėlius – kada pastarieji būna ilgi ir platūs, aš sunkiai įsivaizduoju kaip su šiais masalais galima pilnavertiškai tvičinguoti. Baigdamas šią pastraipą, pasakysiu, kad plaukiantieji giliai neriantys ir turintys ilgą platų liežuvėlį crank tipo vobleriai su tokiu spiningavimo būdu neturi nieko bendro.
Įrangos reikšmė
Tvičingavimas daug kuo primena džerkavimą, manding, kad pagrindinis skirtumas – kiek trumpesni, plastiškesni masalų trūkčiojimai. Taip pat ir patys viliokliai yra kitokios rūšies, lengvesni. Na, gal dar rastume keletą mažiau pastebimų neesminių niuansų.
Todėl ir įrankiai pasirenkami panašūs: spiningai turėtų būti trumpi (klasikiniai – 1,6–2,1 m, nors pakankamai universalūs yra ir kotai iki 2,5 m), su standžia viršūnėle. Norint, kad ji būtų pakankamai kieta ir jautri, rekomenduojama rinktis kotus su 10–40 g užmetimo svorio amplitude.
Tačiau šiuo atveju kalbama apie universalų spiningą, kuris tinkamas gaudyti stambioms žuvims su gana dideliais vobleriais. Aš kiek sumažinčiau testą ir rekomenduočiau spiningą, kuris turi maždaug 8–30 g užmetimo svorio ribą. Išskirtinais atvejais visai neblogai galima tvičinguoti su dar lengvesniais įrankiais, kurių testas neviršija 20 g, tačiau su sąlyga, kad spiningo viršūnėlė būtų „kieta“ ir „greita“, kotas trumpas, o naudojami masalai sąlyginai nedideli. Juk yra ir visai menko užmetimo svorio specializuotų tvičinginių spiningų. Beje, geras kotas tokiai žūklei nebūtinai turi pavadinimą „Twitch“.
Atvirai kalbant, spiningo standumas tvičinguojant kartai pervertinamas. Taip, tiesa, geriau voblerį ritmingai patrūkčiosi kietu kotu. Bet lengvesnius, mažesnius modelius galima įgusti labai normaliai animuoti ir nebūtinai su fast ar extra fast spiningu. Kažkur skaičiau, jog kai kuriais atvejais įmanoma taip žuvauti netgi su labai ilgu kotu.
Na, įmanoma ir prie šluotos valą pririšus meškerioti, o spiningą panaudoti vietoj šluotkočio, bet ar to reikia? Seni spiningavimo „vilkai“ turi po keletą įvairaus testo spiningų su įvairaus diametro valu, jei plaukia su valtimi, įsideda visus įrankius. Ir kitąsyk, kada žuvys neaktyvios, išbando visus spiningus, kol randa geriausią variantą.
Dar vienas dalykas apie įrankius – jei atkreipėte dėmesį, praktiškai visuose You Tube mokomuosiuose filmukuose Džonas, Styvas ar Henris tvičinguoja su multiplikatorinėmis ritėmis ir kastinginiais spiningais. Mūsų žvejų akimis, tai gali pasirodyti užjūrio mada, nes lietuvaičiai spiningautojai, kaip ir dauguma Rytų Europos šalių žvejų, labiau vertina neinercines rites, o spiningų su „ragu“ virš rankenos, suprantama, nenaudoja.
Tačiau tvičinguoti labiau tinka būtent multiplikatorinės ritės, nes jų konstrukcija tokia, jog valas visada būna įtemptas, jis, staigesnio patraukimo metu neužsimes, kaip tai kartais nutinka žuvaujant su neinercinėmis, už ritės lankelio. Na, taip, užmetimo nuotoliu multiplikatorinės gal ir pralaimi neinercinėms ritėms, ypač žuvaujant lengvesniais masalais. Bet tvičinguojant tolimi metimai mažai kada naudojami, nes toli užmestą voblerį sudėtinga teisingai trūkčioti – per daug valo guls ant vandens.
Tvičingavimui geresnė bus standi pinta gija. Ir neskęstanti. Nors gal naudosite kokį nors „giluminį“ ar dar kitokį tvičingavimą, aš nesu tiek prakutęs taip spiningaujant, gal ne viską žinau. Vėlgi mūsų spiningautojai labiau mėgsta minkštesnius pintukus, bet jau būtų laikas tuos pomėgius keisti, o kodėl – neseniai esu rašęs atskirame straipsnyje.
Taip, kaip diktuoja žvejybos sąlygos
Jei atsiverstume užsienietiškus žinynus, kur aprašomas tvičingavimas, ir pažiūrėtume kaip žvejys privalo trūkčioti voblerį, visur be išimčių pamatytume tą patį piešinį – spiningo viršūnėlė, trūktelint masalą, leidžiama žemyn, o ne keliama aukštyn. Iš pirmo žvilgsnio regis – koks skirtumas, juk ir taip, ir anaip vobleris plauks meškeriotojo link. Visgi skirtumas yra, nes keliant aukštyn spiningo viršūnėlę, mes valo pagalba kelsime ir voblerį. Jei jis yra su mažu liežuvėliu arba apskritai be jo, tuomet tas masalas kils nuo horizontalės, priklausomai nuo įrankio ilgio, mosto pločio, atstumo nuo meškeriotojo, net ir pakankamai ženkliai.
Todėl trūkčioti geriau taip, kaip pataria tvičingo žinovai. Kita vertus, ne visada yra patogu tokiu būdu manipuliuoti spiningu, trūktelėjimai nuleidžiant įrankio viršūnėlę labiausiai pasiteisina gaudant iš valties arba spiningaujant nuo kranto masalą užmetus nedideliu atstumu. Upėse neretai prireikia ne tik monotoniškų patrūkčiojimų, tačiau tenka atsižvelgti ir į tėkmės pobūdį, ten dažnai būna dugno nelygumų, įvairių kliuvinių ir panašiai. Todėl tekančiame vandenyje prisieina ranka numoti į klasikinius judesius spiningu ir verstis taip, kaip diktuoja žvejybos sąlygos.
Aš nesu įsitikinęs, kad reikia spiningu manipuliuoti tik taip, bet ne kitaip, čia juk svarbu ne spiningo, o voblerio judesiai. Todėl jei žvejys pagauna daug žuvų, reiškia, kad jis viską daro teisingai. Darsyk priminsiu, kad kiekvieno voblerio modelio žaidimas skiriasi, todėl reikia žiūrėti kaip jam galima suteikti tokius judesius, kad tas masalas optimaliai atskleistų savo gerąsias savybes, bet ne kaip atrodys žvejys kitiems meškeriotojams iš pašalies.
Spiningaujant šaltame vandenyje (kai jo temperatūra mažesnė už 12° C) reikia įsisąmoninti vieną pagrindinį dalyką – dabar žuvys, tame tarpe ir plėšrūnės, yra gerokai vangesnės, jų reakcija sumažėjusi. Kuojos, aukšlės, gružliai ar kita karpinė smulkmė nenardo kaip pašėlusi, o plaukia lėtai, kartais sustoja ką nors praryti, ir tik pabaidyta sprunka į gilumą. Beje, į gilumą...
Šaltame vandenyje visos žvynuotosios laikosi giliau nei įprasta, o į seklesnius vandenis išplaukia tik saulei pašildžius. Aišku, būna tokių ir apniukusių dienų, bet jų reta. Kad plėšrūnių aukos apsnūdusios, į naudą yra pačioms grobuonėms, nes jas ištikęs irgi toks pats sąstingis. Dabar lydeka tingi persekioti kuojas ar aukšles ir atakuoja jas tada, kai aukos yra palei plėšrūnės nosį. Tiesą sakant, lydeka ir šiaip nėra maratonininkė, o veikiau trumpų distancijų bėgikė, tad šaltame vandenyje aštriadantė pasirinks tik patį trumpiausią nuotolį iki potencialios aukos. Jei žuvelė pernelyg judri – tokios net negriebs – prašovusi tik išeikvos brangias kalorijas.
Todėl ir siūlomas plėšrūnėms masalas turėtų atitikti tos vangios, apsnūdusios, lengvai pagaunamos aukos įvaizdį. Vasarą neretai tvičinguojame bandydami išerzinti lydeką masalo judrumu, jo staigiais judesiais, išvilioti iš pasalos vilioklio sukelta stipria vibracija. Šįsyk viskas yra atvirkščiai – vobleris turi judėti lėtai, o svarbiausiai – po tokio lėto plaukimo tarytum sustingti vidury vandens.
Lydeka pakankamai akyla ir ji mato, kaip ta „žuvelė“ vos paplaukia, sustoja ir, palingavusi kurį laiką it girta į šonus, apskritai sustingsta. Dabar plėšrūnė turi laiko apsispręsti – atakuoti masalą ar palikti ramybėje. Paprastai puola tuo metu, kai vobleris po pauzės sujuda – grobuonės instinktas tiesiog priverčia lydeką pražioti žabtus. Norint atlikti panašius manevrus kitąsyk verta daryti net 10 s pauzes.
Tvičinguojant šaltame skaidriame vandenyje, reikėtų vobleriui parinkti ir atitinkamas natūralias spalvas, nes šiuo metų laiku agresyvumo faktorius, kai plėšrūnė išerzinama masalo judesiais ir jo ryškia spalva, dažniausiai nepasiteisina. Tačiau po ilgų liūčių susidrumstus vandeniui, ryškiaspalviai vobleriai gali turėti teigiamą įtaką kibimui. Šiuo metų laiku paprastai tvičinguoju su 9–12 cm dydžio modeliais. Tačiau masalai – kito straipsnio tema.
Romualdas Žilinskas
