Ritė Daiwa Ballistic LT 4000-C

Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar.

Visus rašinius apie žvejybą faktiškai derėtų rašyti esamuoju arba būsimuoju, bet ne būtuoju laiku. Tačiau taip darau ne visada, nes toks straipsnių publikavimas turi keletą niuansų, kurie į nepatogią padėtį gali pastatyti jų autorių. Kodėl? Nes bet kokiu atveju rašoma remiantis praeitų, užpraeitų ir dar ankstesnių metų įžvalgomis. Deja, jos gali ir nepasitvirtinti.

Jei prieš gerą dešimtmetį 2,50 m ilgio kotas, tuometinių spiningautojų akimis, būtų trumpas, tai dabar veikiausiai jį pavadintume pakankamai ilgu. Trijų metrų ir ilgesnių spiningų netgi sunku rasti, tai veikiau specializuota įranga, tarkim, skirta lašišų gaudymui. Universaliose kotų serijose, kurios orientuotos į plėšrūnių žvejybą platesniame diapazone, turiu omenyje tiek žuvų rūšinę sudėtį, tiek įrankių testus, akcijas, pritaikymą gaudyti vienais ar kitais masalais, ilgesnių nei 2,50 m ilgio spiningų dabar pasitaiko palyginti retai.

Mūsų žvejai sterkus vasarą dažniausiai gaudo iš valties. Tačiau šiuos plėšrūnus labai sėkmingai galima spiningauti ir nuo kranto. Pagrindinis masalas žvejojant sterkus, be abejonės, bus guminukas, o spiningavimo būdas – džigavimas. Nors žūklė iš valties ir nuo kranto bus panaši jau vien todėl, kad gaudome tą pačią žuvį ir tuo pačiu būdu, visgi rasime čia ir kai kurių skirtumų. Apie tai ir šis straipsnis.

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Nors ir perspėjau aname rašinyje, kad vėjažuves teks gaudyti toli svaidant blizges, bet kartais pasitaiko ir išimčių. Kaip pavyzdys būtų vienos Baltijoje surengtos varžybos, kurių metu gerai kibo vėjažuvės ir jas spiningais žvejojo netgi tie, kurie neturėjo bridkelnių – lakstė krantu su sportiniais bateliais ir sugebėjo ištraukti ne vieną tos rūšies žuvį.

Žinau, žinau – upėse vandens lygis dabar toks aukštas, kad fantazija „atšoka“ spiningauti. Anądien nuėjau prie Neries – nauda tik ta, kad naują spiningą išbandžiau ir pažiūrėjau kaip „vaikšto“ keli irgi nauji, žiemą pirkti vobleriai. Nemune – identiška situacija, o Nevėžyje – dar baisiau. Tačiau tokie reiškiniai laikini. Ir, jei neprapliups ilgalaikiai lietūs, kas irgi visiškai realu, po poros savaičių upės ims sekti.

Prieš 15–20 metų kiekvienas save gerbiantis ir šiek tiek daugiau finansų turintis Lietuvos spiningautojas nors vieną sykį tiesiog būtinai privalėjo nuvažiuoti į Ispaniją gaudyti šamų. Tuo metu tai buvo madinga, populiaru, o gal tiesiog mūsiškiai meškeriotojai pritrūko stambių laimikių Lietuvos vandenyse.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Ežerų žuvys gyvena kitokiu gyvenimo ritmu nei upių ar tvenkinių, nors pastarieji vandens telkiniai daug kuo panašūs į ežerus. Kita vertus – ežeras ežerui nelygu, bet skaitykite ir suprasite. Neišsitęsiu pasakodamas apie visas šiuose vandens telkiniuose gyvenančias žvynuotųjų rūšis, apsiribosiu lydekomis.

Dauguma spininginių masalų savo išvaizda primena žuveles. Kai kurie, pavyzdžiui, vobleriai, riperiai yra itin panašūs į plėšrūnių aukas, kartais jie netgi spalvinami taip, kad galima suprasti, kokios rūšies žuvį jie imituoja. Įdomiausia, kad šių vilioklių tarpe rastume... lydekų imitacijų. Gana keista, nejau kokios nors plėšrūnės ryja lydekas?

Galbūt šis straipsnis yra kažkiek pavėluotas, kadangi lašišų bei šlakių žūklei mūsų upėse spiningautojai ima ruoštis jau nuo vasaros pradžios – šių žuvų gaudymo sezonas gali prasidėti bet kuriuo momentu, daug kas priklauso nuo vandens lygio bei vandens temperatūros. Šįmet rugsėjis veikiau priminė liepą, vandens lygis upėse žemas ir šiltas, todėl nenuostabu, kad lašišažuvių laimikiai yra itin menki, o juk tuojau prasidės visuotinas šių žuvų gaudymo draudimas...

Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas žvejys turi savo filosofiją apie žūklę. Kartais ji susiformuoja iš svetimų minčių, patirčių, žūklės ypatumų „prisirenkama“ iš nuogirdų, publikacijų viešojoje erdvėje. Bet kitąsyk meškeriotojas visus pagrindus įgyja daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius žvejus, kažkokias tuo metu ar vėliau vyraujančias tendencijas – jis tiesiog žuvauja.

Galit pykti, moterys, galit ne, bet mes – vyrai, vis tiek esame kitokie. Turiu omenyje ne anatominius skirtumus, nes čia ir taip aišku. Kalbu apie charakterio ypatumus ir požiūrį į gyvenimą.

Gal keistokai pasirodys, kad straipsnis apie salačius publikuojamas prasidėjus jų žūklės draudimui, nes nuo balandžio 1 d. to neleidžia mūsų žūklės taisyklės. Tačiau niekas varu nevaro dabar gaudyti šių žuvų. Kita vertus, žvejybos apibendrinimai paprastai daromi pasibaigus kažkurių žvynuotųjų žūklės laikotarpiui.

Šis straipsnis yra skirtas besiruošiantiems pavasariniam spiningavimui. Kaip sako lietuvių liaudis: ruošk roges vasarą, o ratus – žiemą...

Aš nuolat kartoju, kad nėra masalų, kurie skirti konkrečiai žuvų rūšiai, nes vilioklių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiu spiningavimo būdu žvejosi. Panašiai vertinu ir spiningus. Visgi šiame straipsnių cikle yra nuoroda „vobleriai“, o tai jau gana svarbus akcentas.

Pirmame rašinyje daugiausiai akcentavau pigių ričių problemas. Tačiau kartais subyra ir prestižiniai modeliai, nes nieko nėra amžino. Juo labiau, kada daiktas netausojamas, jo priežiūra menka.

Gaudė senis lydį ir pagavo... šnipštą. Šitą posakį veikiausiai žino visi. Tiesa, tas senis lydį buvo suviliojęs, tačiau jo neįveikė – paspruko. Pasprunka ne tik lydekos, šamai, lašišos, tačiau ir kitos žuvys, ir nėra nė vieno meškeriotojo, kuriam taip nebūtų nutikę.