Ritė Daiwa Ballistic LT 2000D

Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas žvejys turi savo filosofiją apie žūklę. Kartais ji susiformuoja iš svetimų minčių, patirčių, žūklės ypatumų „prisirenkama“ iš nuogirdų, publikacijų viešojoje erdvėje. Bet kitąsyk meškeriotojas visus pagrindus įgyja daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius žvejus, kažkokias tuo metu ar vėliau vyraujančias tendencijas – jis tiesiog žuvauja.

Galit pykti, moterys, galit ne, bet mes – vyrai, vis tiek esame kitokie. Turiu omenyje ne anatominius skirtumus, nes čia ir taip aišku. Kalbu apie charakterio ypatumus ir požiūrį į gyvenimą.

Gal keistokai pasirodys, kad straipsnis apie salačius publikuojamas prasidėjus jų žūklės draudimui, nes nuo balandžio 1 d. to neleidžia mūsų žūklės taisyklės. Tačiau niekas varu nevaro dabar gaudyti šių žuvų. Kita vertus, žvejybos apibendrinimai paprastai daromi pasibaigus kažkurių žvynuotųjų žūklės laikotarpiui.

Šis straipsnis yra skirtas besiruošiantiems pavasariniam spiningavimui. Kaip sako lietuvių liaudis: ruošk roges vasarą, o ratus – žiemą...

Aš nuolat kartoju, kad nėra masalų, kurie skirti konkrečiai žuvų rūšiai, nes vilioklių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiu spiningavimo būdu žvejosi. Panašiai vertinu ir spiningus. Visgi šiame straipsnių cikle yra nuoroda „vobleriai“, o tai jau gana svarbus akcentas.

Pirmame rašinyje daugiausiai akcentavau pigių ričių problemas. Tačiau kartais subyra ir prestižiniai modeliai, nes nieko nėra amžino. Juo labiau, kada daiktas netausojamas, jo priežiūra menka.

Gaudė senis lydį ir pagavo... šnipštą. Šitą posakį veikiausiai žino visi. Tiesa, tas senis lydį buvo suviliojęs, tačiau jo neįveikė – paspruko. Pasprunka ne tik lydekos, šamai, lašišos, tačiau ir kitos žuvys, ir nėra nė vieno meškeriotojo, kuriam taip nebūtų nutikę.

Pažįstu daug gerų žvejų. Veikiausiai gerokai daugiau nei dauguma meškeriotojų. Toks jau tas mano darbas, bet tai puiku, kadangi kiek metų bežuvautum, vis tiek visko neišmoksi, juolab, kad kiekvienas žvejys turi savo požiūrį į žūklę, savotišką žuvų gaudymo filosofiją, savo gaudymo stilių ir panašiai. Šis straipsnis (bus ne vienas rašinio tęsinys) apie tvičingavimą, o jo autorystės nesisavinu, kadangi tai gerai žinomo vilniečiams spiningautojo Vidmanto Jurkevičiaus mintys. Tad pažiūrėkim, ką jis sako...

Meškeriotojai, kurie kažkada skaitė „Žūklės“ žurnalą, tebeskaito ir dabar publikuojamus mano straipsnius, tikriausiai puikiai žino, jog nemažai voblerių, guminukų bei kitų spininginių masalų perdažau arba bent jau suteikiu viliokliams papildomus spalvinius akcentus. Šiame straipsnių cikle pasidalysiu patirtimi dažant įvairių rūšių masalus.

Kada žiema ima belstis į duris, labai daug Vidurio Lietuvos meškeriotojų žvejoja tik vienoje upėje – Nevėžyje. Nenuostabu, kadangi į tos upės duobes žiemoti suplaukia netgi žuvys iš Nemuno, o tai gana neįprasta situacija, kadangi Nevėžis yra Nemuno intakas, bet ne atvirkščiai.

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Kas gali žvejui būti blogiau už blogą orą? Atsakysiu: absoliuti nekiba. Nes kitąsyk žūklautojui lietus, vėjas, šaltis tarsi nueina į antrą planą – jei žuvys aktyviai čiumpa masalus, meteorologinių negandų paprasčiausiai nejauti.

Praeitame straipsnyje sakiau, kad didesnį žuvų kiekį velkiaudamas pagaunu tada, kai masalą traukių prieš srovę, nors neteigiau, kad negali būti ir atvirkščiai. Žinoma, tokie atvejai yra žymiai retesni, dažniau pasitaiko, kad plėšrūnės vienodai gerai čiumpa vilioklius plukdomus abiem kryptimis. Tačiau geresnis kibimas plaukiant pasroviui yra pasitaikęs ne sykį ir ne du, iš to taip pat padariau kai kurias išvadas.

Vienas iš dažnesnių rudeninių taktinių variantų norint pagauti upėje didelį sterką – ilgas ir nuobodus pasirinktos vietos „šukavimas“ masalais, tikintis, kad būsimasis laimikis anksčiau ar vėliau išalks...

Sterkus masiškai gaudome tvenkiniuose ir ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose, Nemune. Na, taip – Kauno marios irgi yra patvenktas Nemunas, reiškia, kad tai – tvenkinys, o Kuršių marios – šios upės delta. Tačiau kitose mūsų upėse sterkai tikslingai žvejojami retai.

Jei jau ruošiatės važiuoti į Volgą, tai išsirinkite bent jau iki 60 g užmetimo svorio spiningą. Turiu omenyje, kad spiningai, kurių testo diapazonas platus, gana dažnai turi dar ir nemenką maksimalaus svorio užmetimo atsargą. Kuo ji yra didesnė nurodyta ant meškerykočio, tuo didesnis bus ir gamintojų apsidraudimas. Visgi tokie spiningai paprastai yra labiau medium nei fast, tad lyg ir džigavimui netinkami. Bet dabar mes naudosime labai sunkius galvakablius ir kontaktą su masalu jausime pakankamai neblogai, net jei koto akcija ir bus abejotina.

Manau, kad toks plėšrūnių gaudymo stilius, kurį ruošiuosi aprašyti, bus įdomus visiems, kadangi taip dažniausiai viliojamos rekordinės žuvys, nors retas žvejys tam ryšis. Yra dvi trys pagrindinės priežastys.

Neturiu omenyje salačio valgymo pietums ir tikrai nerašysiu žuvies gaminimo receptų. Tačiau apie salačių žūklę spiningu galiu mintimis pasidalinti. Kažkada ilgokai teko pavargti, kol vobleriais suviliojau savo pirmąjį šios rūšies plėšrūną. Blizgėmis juos pakankamai sėkmingai spiningaudavau ir anksčiau, bet po to vis labiau pradėjo plisti lig tol mažai bandyti masalai, žvejai juos labai gyrė, tad ir aš pratinausi prie naujovių. Pradžioje teko šiek tiek pavargti, bet puikiai menu, jog vobleriu pirmąjį salatį suviliojau paskutinę vasaros savaitę...

Nusipirkai naują ritę, užsivyniojai naują valą, išėjai žvejoti, pirmas užmetimas ir... ai, „barzda“. Geros nuotaikos kaip nebūta, nes išpainioti susipynusią giją ne visada pavyksta. O jei dar pinta ir plona, tuomet šansai labai menki. Galiausiai išnarpliojai valą, bet ir vėl nutiko tas pats. Kur šuo pakastas?