Ritė Salmo Elite Match 6

Nors ši vasara kol kas ne tokia tvanki, kaip pernykštė ar užpernykštė, tačiau visi žvejai sutiks, kad vidurvasarį sunku ir žvejui, ir žuviai. Pirmasis mažai pagauna, nes, kaip žinoma, žvynuotosios tokiu metų laiku būna ypač vangios. Sakoma, jog liepa – itin prastas žūklei mėnuo. Kita vertus...

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Nežvejojančių supratimu, kuo toliau užmesi meškerę, tuo didesnę pagausi žuvį. Ir jie visada nustebs, kuomet pasakysi, kad tas gausus laimikis, kurį sumeškeriojai, buvo pagautas visai šalia namų, tarkim, Vilniaus, Kauno ar kito miesto ribose.

Bent vienos žuvies kiekiu mūsų žvejai niekada nesiskundžia. Kalbu apie karosus, kurių Lietuvos vandens telkiniuose privisę devynios galybės. Paradoksalu, tačiau karosus gaudančių nėra tiek jau daug, jei lyginsime, kiek turime šalyje meškeriotojų ir kiek pas mus yra šių žvynuotųjų. Suprantama, kad turiu omenyje rimtus žvejus.

Šiais laikais kalbėti apie ešerių meškeriojimą natūraliais masalais būtų savotiška nuodėmė. Juk juos gali pagauti siūlydamas įvairius dirbtinius masalus, šie plėšrūnai yra itin populiarus žūklės objektas tarp spiningaujančių vobleriais, silikoniniais masalais, sukriukėmis, mini blizgutėmis ir panašiai. O jei dar pridėsime pastaruoju metu vėl atgimstantį mikrodžigavimą, tai šį straipsnį turėtume tiesiog ignoruoti.

Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sukūrė jūras, ežerus ir upes, nes reikėjo kažkur plaukioti žuvims. Tik visai nepagalvojo, kad upės gali ištvinti, nusekti, o šalia esančios žemės įdubos prisipildys vandens ir ten taip pat gyvens žvynuotosios. Arba kitas variantas – upės keis savo vagas, o kažkada buvusios vagos ilgainiui virs balomis, galbūt net balų virtine, ilgai nedžius, ten taip pat ne viena žuvų karta atsives savo palikuonis, čia žmonės ateis meškerioti.

Šapalas mūsų žvejui – neretai pasitaikantis laimikis. Kas šias žuvis gaudo tikslingai, sugundo tikrai nemažų egzempliorių. Na, o atsitiktinai ant kabliuko pakliuvusios šios rūšies žvynuotosios dažniausiai būna smulkios ir vargu ar įtrauktos į „legaliųjų“ sąrašą. Priminsiu, kad pagal Mėgėjiškos žūklės taisykles galima imti šapalus, kurių dydis ne mažesnis nei 30 cm.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Jei norite sumeškerioti savo gyvenimo lyną, manyčiau, kad neverta ieškoti ežerų, tvenkinių, karjerų, kur gyvena šios rūšies žuvys (didelės, suprantama), nes tas vietas žino visi arba daug kas, todėl konkurencijos gaudant netrūksta. Aš tokiu atveju pasirinkčiau senvages. Juk dar šiais laikais būna tokių, prie kurių takai nepraminti, gal tik koks vienas kitas vietinis gyventojas jas žino, bet ten plaukioja rinktiniai lynai.

Didelių karšių paprastai važiuojame žvejoti į didelius ežerus, Kuršių arba Kauno marias, Nemuno žemupį ir panašiai. Mažuose mūsų ežerėliuose tendencingai didelius karšius gaudo retas meškeriotojas. Dažniausiai tai būna vietiniai gyventojai, kurie puikiai pažįsta šalia esančio vandens telkinio žuvis, tiksliai nuspėja jų įnorius bei žino, kaip ir kada galima suvilioti plačiašonius.

Jei reikėtų pasirinkti žūklės būdą, kuriuo gaudyčiau žiobrius, aš, be abejo, pasirinkčiau dugninę. Ir tai nenuostabu, nes šias žuvis dažniau žvejoju didžiausiose mūsų upės – Nemune ir Neryje. Tačiau koks nors, tarkim, šalia Dubysos ar Minijos vidurupio gyvenantis meškeriotojas daug mieliau žiobrius gaudytų plūdine meškere.

Kartais pavasario pradžioje tenka stebėti įdomų reiškinį: kažkur vidury laukų telkšo bala, prie jos sustatytas tuzinas automobilių ir pakrantes nugulę vyrai su meškerėmis rankose. Ką jie ten gaudo? Ogi lynus. Ir ne bet kokius, tačiau tuos tikrus svarius auksašonius lynus, kuriuos nebūtų gėda parodyti net patiems priekabiausiems „žvejams-kritikams“.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.

Kartais viduržiemyje, o dabar yra būtent taip, užsitęsia atodrėkiai. Jei ligi tol ledas nebuvo labai storas, jo apskritai nelieka, upės ištvinsta ir susidaro žūklės sąlygos, kurios labiau būdingos ankstyvam pavasariui. Kai kuriose upėse galima visai neprastai pažvejoti plūdine arba dugnine meškere.

Šapalą galima pagauti įvairiais žūklės būdais: spiningu, museline, dugnine ir, žinoma, plūdine meškere. Nenuostabu, kadangi šapalai yra visaėdžiai ir šių žuvų mūsų upėse bei upeliuose, taip pat kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – apstu. Na, gal ne kilograminių ar didesnių, veikiau šapaliukų, nes kitu atveju jų dydžių neribotų Mėgėjų žvejybos taisyklės. O koks žvejybos būdas garantuotai atneš sėkmę? Žinoma, kad nė vienas, nes žuvys sunkiai nuspėjamos, tačiau didžiausia galimybė suvilioti šapalą, mano manymu, yra plūdinė.

Norint visapusiškai komfortiškai ir užtikrintai jaustis naktinėje žūklėje, dera atitinkamai suderinti ne tik meškeres, tačiau ir turėti papildomos tokiam meškeriojimui įrangos. Įvadinį straipsnį apie naktinę karšių žūklę pabaigiau pasakojimu apie plūdę bei švieseles, tačiau norėčiau sugrįžti atgal – į tą laiką, kol nesutemo ir jūs dar tik ruošiatės žvejoti.

Kadangi žuvys yra šaltakraujai gyvūnai, tai jų elgsena, mityba, dauginimasis ir visa, kas susiję su žvynuotųjų gyvenimu tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, t. y. vandens telkinio temperatūros. Pažvelkime į tai šiek tiek plačiau...