Lyną – ūkiškai

Tačiau yra dvi problemos. Pirmoji – rasti tokią senvagę. Įdomiausia, kad jūs praeinate šalia šio vandens telkinio labai dažnai, vos už keliasdešimt metrų, bet nė nežinote, kad ten yra vandens. Ir dar kokio, nes kartais tose balose gylis virš galvos, nors paprastai – ten daugiau dumblo nei vandens, bet tai netrukdo lynams puikiai jaustis. O nežinote, nes senvagės krantai apaugę tankiais krūmais, aukšta žole, jūsų dėmesys nukreiptas į upę, pėdinate jos priekrante nė nepažvelgdami, kas už nugaros – kokio galo brautis į krūmynus...

Va, ir antroji problema – brautis, nes iš tiesų tose neatrastose senvagėse (yra ir visiems žinomų) sudėtinga aptikti krante vietą, kur įmanoma patogiai žvejoti. Bet juk galima pačiam takus praminti ir žolę išrauti, krūmus praretinti – pasidaryti priėjimą iki vandens, kur jausitės tarsi nuo viso pasaulio atsiskyręs. Robinzonas Kruzas.

Na, bet dabar ne apie prastas žūklės sąlygas pabėdoti noriu, o papasakoti, kaip tuos didelius lynus „ūkiškai“ gaudyti. Taip, kaip juos žvejoja vietiniai meškeriotojai arba... ten nežvejoja niekas.

Dviejų ingredientų jaukas

Nors kalbu apie tokius telkinius, kurie nėra dideli ir gilūs, kur mažai kas žuvauja, visgi gaudant lynus, jaukinti būtina. Nesvarbu, jog to telkinio auksašoniai dar nebuvo ragavę jokio prievilo – paragaus ir patiks.

Tokiu atveju su jaukais nepersistengiu, juolab, senvagių lynai nelabai ir nori tų pirktinių, nesvarbu, kad kainos didelės, o gamintojas – žymiausias pasaulyje. Šitas lynas iš lietuviškos balos ir jam nusispjaut ant visų pasaulinių firmų.

Todėl einu į prekybos centrą ir perku šviežios juodos duonos puskepalį ir varškės pakelį (neriebi dar geriau). Jei duona nesuraikyta – supjaustau riekėmis. Dedu į didelį dubenį, ten beriu varškę ir minkau. Neilgai, nebūtina daryti tokios masės, kad duona ir varškė pasiskirstytų tolygiai, bet jei netingite – blogiau nebus. Viskas – jauko gaminimas užtruko dešimt minučių. Duonos su varškės mišinį galite žūklės metu lipdyti į rutulius, galite kabinti sauja ir mesti padriką – didelio skirtumo nematau. Na, jei labai dugnas dumblėtas, gal geriau sauja...

Pagal jauką ir masalas. Tie visi lenkiški sliekai yra geri, tačiau dar geresni – mėšliniai. Tikri mėšliniai, o ne mūsų lietuvaičių suleisti į plastikines pakuotes rausvi sliekai ir taip pavadinti. Tikrieji mėšliniai yra raini, su gelsvais dryžiukais, jų kvapas, kai mauni ant kabliuko, labai juntamas (ne mėšlu atsiduoda, ne, tiesiog specifinis). Gauti miesto žvejams bus problemiška. Aš žinau net ir Kaune, kur jų galima prisirinkti, bet kitiems jau sliekų pavadinimas nusako, buvimo vietą. Tad lengvai ir greitai pasigaminę jauką, masalo galbūt ieškosite ilgai. Jei išsprendėte tą problemą – pusė darbo padaryta ir poros kilogramų lynas jūsų. Na, suprantama, jei dar ir senvagę radote tinkamą.

Ant kabliuko slieką geriausiai kabinti vieną arba su musės lervomis. Tik nereikėtų palikti nutįsusių galų – raitojate kirminą tarsi kojinę.

Sistemėlė paprasta, orientuojatės pagal gylį – vienas šratelis, porą šratelių, masalas guli dugne, bet neprasmenga dumble, rašyti tie dalykai daug sykių, nebenoriu kartotis. Plūdė slankiojanti arba tvirtinama stacionariai – nesvarbu, kaip jums patogiau. Nes žuvaujate „ūkiškai“ ir tie dalykai dabar lieka antrame plane.

Kol ims kunkuliuoti

Senvagės tuo ir įdomios, kad kartais, net dviejose viena šalia kitos esančiose balose, lynai gali norėti skirtingo jauko ir masalo. Lyg dvi atskiros respublikos, nors kalba ta pačia kalba. Tokiu atveju galima bandyti dar vieną paprastą jauką ir kitą masalą.

Ir vėl einate į prekybos centrą. Tik dabar jau į kitą skyrių. Perkate žirnius (gali būti skaldyti) ir perlines kruopas. Pilate į puodą maždaug lygiomis dalimis, mirkote pusdienį. Tada statote ant viryklės, vanduo semia kruopas su žirniais puode maždaug per du pirštus – na, tiek jo įpilate. Dabar – dėmesio! – priedas, kuris būtinas. Tai – kalendra. Miltukų galite nusipirkti tame pačiame prekybos centre, galite ir žūklės prekių parduotuvėse. Pusę arbatinio šaukštelio dideliam puodui pilnai pakaks...

Uždengiate puodą dangčiu, laukiate, kol užvirs. Kada užvirė, ėmė kunkuliuoti, palaikote ant ugnies kokias dešimt minučių ir nukaičiate. Dangčio nereikia nuimti – statote puodą vėl bent kelioms valandoms iki atvės. Atidengiate ir nustembate: oje, kaip tas viralas išbrinko...

Ant kabliuko maunate kruopą iš jauko. Galima su slieku, galima su musės lerva, galima tik vieną ar porą kruopų. Pažuvavę kelis sykius, pamatysite, ko nori jūsų senvagės lynai. Čia jau aš ne patarėjas.

Regis, būsiu išdavęs slapčiausias paslaptis. Ai, negaila, tegul vyrai lynus meškerioja, nes šių žuvų pas mus daug, tik ne visi didelių pagauna.

Romualdas Žilinskas