Ritė Okuma Ceymar XT Match

Veikiausiai jau būčiau nutraukęs pažintį su priekrančių ir sekliųjų vandenų augalais, jei ne šiųmetis lietingas gegužis, kuomet dar vasaros pradžioje upės buvo ištvinusios taip, jog net ir daug tikrųjų sausumos augalų atsidūrė vandenyje. Kita vertus, taip nuolat nutinka Nemuno vidurupyje, nes dėl Kauno HE ši upė kone kasdien daugiau ar mažiau apsemia savo pakrantes.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Dievo pamirštus mažus užpelkėjusius mažus miško ežerėlius pavasarį būtų galima surasti lengviausiai, nes lapuočiai medžiai tik skleidžia savo lapus, o pakrančių ir priekrančių augalija dar nespėjo išsistiebti. Tačiau bėda ta, jog dabar jie yra ištvinę, savo paviršiaus plotu padidėję galbūt dvigubai ar trigubai, ir neaišku, tai yra tikra pelkė ar tie mūsų ieškomi vandens telkiniai.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Rugpjūtį ir rugsėjį Nemune plūdine sėkmingai meškeriojau kuojas, plakius, karšius bei šapalus. Spalio pradžioje po staigaus orų atšalimo staiga viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis – lig tol buvusi puiki žūklavietė staiga tapo visiškai tuščia.

Šis straipsnis bus tarsi baigiamasis akordas mano pasakojime apie klasikinės plūdės konstrukciją. Šįsyk aptarsiu plūdžių korpuso formas, į kurias veikiausiai didžiausią dėmesį ir atkreipia žūklaujantys plūdine meškere.

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Nežuvaujantys gaudymą plūdine dažniausiai įsivaizduoja maždaug taip: užkabinai ant kabliuko slieką, užmetei meškerę į ežerą ar upę ir sėdėdamas ant kranto spoksai į plūdę. Žodžiu, švilpauji, ilsiesi, jei nekimba – pakaušį pasikasai, bet iš principo neveiki nieko ypatingo, na, nebent išsitrauki užkibusią žuvį ir pakeiti ant kabliuko masalą.

Lynų kaimynystėje nuolat sukinėjasi būreliai kuojų ir ypač gausu raudžių, šmirinėjančių po lynų lankomus lelijų atvašynus. Vos į vandenį pabyra jaukas, kurio sudėtyje yra batono džiūvėsių trupinių bei vadinamąją baltą žuvį viliojančių aromatų, kai tuntai kuojų ir raudžių susiburia puotauti, o lynai tokio sambrūzdžio nemėgsta ir laukia, kol jis nurims.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sukūrė jūras, ežerus ir upes, nes reikėjo kažkur plaukioti žuvims. Tik visai nepagalvojo, kad upės gali ištvinti, nusekti, o šalia esančios žemės įdubos prisipildys vandens ir ten taip pat gyvens žvynuotosios. Arba kitas variantas – upės keis savo vagas, o kažkada buvusios vagos ilgainiui virs balomis, galbūt net balų virtine, ilgai nedžius, ten taip pat ne viena žuvų karta atsives savo palikuonis, čia žmonės ateis meškerioti.

Karšis mūsų šalyje yra bene dažniausiai meškeriojama žuvis. O pagauti stambų karšį svajoja kiekvienas žvejys. O juk karšį galima sugundyti tiek gyvūninės, tiek augalinės ir net dirbtinės kilmės masalais.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Jei norite sumeškerioti savo gyvenimo lyną, manyčiau, kad neverta ieškoti ežerų, tvenkinių, karjerų, kur gyvena šios rūšies žuvys (didelės, suprantama), nes tas vietas žino visi arba daug kas, todėl konkurencijos gaudant netrūksta. Aš tokiu atveju pasirinkčiau senvages. Juk dar šiais laikais būna tokių, prie kurių takai nepraminti, gal tik koks vienas kitas vietinis gyventojas jas žino, bet ten plaukioja rinktiniai lynai.

Didelių karšių paprastai važiuojame žvejoti į didelius ežerus, Kuršių arba Kauno marias, Nemuno žemupį ir panašiai. Mažuose mūsų ežerėliuose tendencingai didelius karšius gaudo retas meškeriotojas. Dažniausiai tai būna vietiniai gyventojai, kurie puikiai pažįsta šalia esančio vandens telkinio žuvis, tiksliai nuspėja jų įnorius bei žino, kaip ir kada galima suvilioti plačiašonius.

Visada geriausiai rašyti straipsnius kitą dieną po žūklės. Vykusi toji žvejyba ar ne, bet rašiniai tuomet gaunasi išsamiausi ir nesumeluoti, kadangi praėjus kuriam laikui ir gerai išsimiegojęs gali įvertinti viską realiai, o ne pagautas vis dar neatlėgusios žvejybinės „bangos“, pasverti tai, kuo žadi pasidalinti su skaitytoju.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.