Spiningas Team Salmo Tioga M-Heavy

Jau senokai rašiau apie velkiavimą. Tiesą sakant, ir velkiauju dabar rečiau, nes savame stiliuje paprastai kelis sezonus labiau koncentruojuosi į kai kuriuos konkrečius žūklės būdus ir konkrečių žuvų gaudymą. Na, o kad visai nepamirščiau tos žvejybos subtilybių, vis tik retsykiais pabandau laimę.

Skaitytojai iš straipsnio autoriaus visada tikisi vieno ir to paties: kokį masalą pasirinkti gaudant konkrečios rūšies žuvis, kokioje vietoje ir kur tą masalą užmesti, kaip jį traukti ir taip toliau. Turiu jus nuvilti – rašysiu tik apie tai, kaip žvejoju pats. Aišku, kažkiek paminėsiu ir masalus, bent jau nurodysiu jų rūšis ir formas, tačiau kažkokių konkrečių receptų tikrai neišrašysiu.

Sterkų žūklės sezonas ežeruose paprastai būna palyginti trumpas – nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Na, gal dar spalio pirma pusė gali padovanoti neblogų laimikių. Tokiu metų laiku gali sulaukti 1–2 kibimų per dieną, bet žuvys tuomet bus tikrai neeilinės. Vėliau sterkai kažkur dingsta...

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.

Iš tiesų straipsnį norėjau pavadinti „Tvičingavimas vėlyvą rudenį“, bet vanduo atvėso dar labai minimaliai. Tačiau orai neprognozuojami, o šiais laikais – ypač, tad nežinia, kas nutiks po savaitės ar dviejų. Kita vertus, žvejams visada reikia žiūrėti į ateitį ir būsimoms žūklėms ruoštis iš anksto. Beje, toks spiningavimo būdas praverčia netgi šiltesnę žiemą, o žiemos pastaruoju metu, kaip žinia, būna tik šiltos.

Vėlyvo rudens tvičingavimas gerokai skiriasi nuo tokio pat žuvų gaudymo vasarą arba rudens pradžioje. Šiuos skirtumus daugiau ar mažiau jau aptariau pirmame straipsnyje. Dabar norėčiau pakalbėti apie techninius dalykus, žūklavietes.

Išmokiusiu mane velkiauti „krikštatėviu“, nedvejodamas įvardyčiau Gintarą Nauckūną. Bet ne tik su Gintaru teko taip žuvauti, ir ne vien iš jo sėmiausi šio žūklės būdo gudrybių. Vienas geresnių Kauno velkiautojų ir žvejų apskritai yra Ričardas Naudžius.

Kai Kuršių marios sužydi nuo dumblių sankaupų, didžiuliuose marių akvatorijos plotuose prasideda deguonies badas. Žuvys šiuos ekstremumus nujaučia iš anksto ir traukiasi į upių deltas, kur įplūsta šviežio vandens, o kitos kyla prieš srovę ir įsikuria duburiuose ties Nemuno dambomis, senvagėse ir protakose. Vieni pirmųjų, traukdamiesi iš pavojingų Kuršmarių vietų, Nemuno deltoje pasirodo ešeriai ir pradeda ūgtelėjusio per vasarą mailiaus medžiokles.

Kiek atvėsus orams, suaktyvėjo plėšriosios žuvys. Ypač ešeriai, kurie dabar buriasi į nemažus tuntus ir traukia link mailiaus žiemojimo vietų, kur, esant palankiam orui, maitinasi visą dieną. Kur yra tokios žūklavietės? Upėse – sąlyginai giliose vietose, kur tėkmė palyginti lėta, žemiau patvankų, kurių plačiai išsiliejusiame žemutiniame pralaidos plote – daug įvairių „kišenių“ ir duburiukų su atgal pasukančia srove, ežeruose – sėkliai ties įlankomis, vandens saugyklose – plotai, plytintys daugmaž vienodoje gelmėje, Kuršių mariose – įlankos, uosteliai apjuosti molais arba perkasais besijungiantys su pagrindine akvatorija.