Spiningas Lucky John One Sensoric Small Game 2.28m F 0,5-6g

Jei koks nors žvejys sugalvotų prisigaudyti daug ešerių, jis tikrai neitų jų meškerioti į Nerį – ne tas „adresas“. Nors, kaip pamatysite vėliau, jų čia yra devynios galybės, bet ši upė turi savo specifiką ir tikslingai žvejoti (ir daug pagauti!) dryžuotuosius šioje upėje nėra taip paprasta.

Kurį laiką pastebiu, jog Lietuvoje vis didėja susidomėjimas ypatingai lengvos klasės spiningais (ultralight) ir gaudymu mažais masalais. O tai džiugina, nes kuo daugiau būdų atrandi, tuo labiau tobulėji kaip spiningautojas. Žinoma, jau pakankamai seniai domimasi mikromasalais, tačiau anksčiau pagrindinę jų dalį sudarydavo vadinamieji mikroguminukai, kurie skirti ešerių žūklei. Niekas gyvenime nestovi vietoje, todėl net ir tokioje pakankamai siauroje srityje atsiranda naujovių ar įdomių gaudymo būdų.

Kiršlių žūklė spiningu yra labai savotiška, ji tarsi apjungia žvejybą museline ir ultralight spiningavimą. Apskritai spiningavimas mažose upėse ir upeliuose gaudant gėlavandenes lašišines žuvis turi savitą filosofiją, kuri, tarkim, lydekų ar sterkų gaudytojams nelabai suprantama.

Jei manęs šiuo metu paklaustų, koks yra kvailiausias lietuviškas posakis, atsakyčiau, kad „šiluma kaulų nelaužo“. Be abejo, ji kaulų nelaužo, tačiau, turint omeny šios vasaros orus, alsina, dusina, degina... Jei manęs paklaustų, koks dabar yra per TV žinias labiausiai erzinantis pranešimas, atsakyčiau, jog „mėgstančius šilumą galime nudžiuginti – Lietuvoje ir toliau laikysis rytinis ciklonas, todėl termometro stulpelis nenukris žemiau 27 °C atžymos“. Ir tariama saldžiai, su šypsena, džiaugsmu, nors, garantuoju, kad tai sakiusi meteorologė sėdi kondicionierių prikimštoje patalpoje.

Neseniai rašytame straipsnyje apie šapalus minėjau, kad jie yra vieni sunkiausiai pagaunamų plėšrūnų. Kaip universaliausią masalą siūliau crank tipo voblerius. Dabar noriu pakalbėti apie šių žuvų gaudymą visiškai kitokio, sakyčiau, netgi priešingo tipo viliokliais – guminukais.

Prieš pradėdant plėtoti pagrindinę rašinio mintį, vėl tenka kartotis, kad kovas spiningautojams yra bene prasčiausias iš visų dvylikos metų mėnesių – upės ištvinusios, drumstos, sraunios, o ežeruose tik baigia tirpti ledas. Tačiau viena spiningautojų grupė laimikiais nesiskundžia, tai – upėtakių gaudytojai.

Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais.

Žvejai meškerioja dėl daugelio priežasčių. Vieniems tai yra trofėjinių žuvų gaudymas (o, kokia lydeka!), kitiems tiesiog patinka pabūti gamtoje, atsipūsti po sunkių darbo dienų (pailsėjau nerealiai), treti žūklautojai tokiu būdu gauna trūkstamą adrenalino dozę (ji padarė penkias „žvakes“ ir galop nutrūko...), ketvirti (nevyniokim į vatą) žuvį paprasčiausiai suvalgo, penkti... Bet pakalbam apie dešimtus, kuriems žvejyba yra galimybė apgauti žuvį ir pagauti ją taip, kaip tai daro nedaugelis meškeriojančių – turiu omenyje avižadrėbį.

Kalbant apie šapalų gaudymą plaukiančiaisiais vobleriais, pirmiausia derėtų paminėti šių masalų pateikimo būdus. Specialiai nevartoju žodžio „traukimo“ arba „vedimo“, kas būdinga kalbant apie voblerius, bet būtent padavimo, nes, kaip pamatysite skaitydami straipsnį, šių plėšrūnų žūklėje galioja kiek kitokios spiningavimo taisyklės.

Šiame rašinyje tęsiu Konstantino Gemskio pamintijimus apie cikadas. Nors spiningavimą tokiu metų laiku riboja kai kurių plėšrūnių gaudymo draudimai, tačiau, kaip pamatysite iš straipsnio, cikados tinka net ir žiobrių žūklei. O juk šios žuvys tuoj, tuoj pradės kilti iš jūros į mūsų upių aukštupius...