Šapalai ir vobleriai. Musės dydžio masalai
Kalbant apie šapalų gaudymą plaukiančiaisiais vobleriais, pirmiausia derėtų paminėti šių masalų pateikimo būdus. Specialiai nevartoju žodžio „traukimo“ arba „vedimo“, kas būdinga kalbant apie voblerius, bet būtent padavimo, nes, kaip pamatysite skaitydami straipsnį, šių plėšrūnų žūklėje galioja kiek kitokios spiningavimo taisyklės.
Apie panašius gaudymo metodus esu girdėjęs ir iš kitų spiningautojų. Tiesą sakant, negalėčiau nei tvirtinti, nei neigti, kad tai sugalvojau būtent aš, kadangi daug skaitau, daug bendrauju su kitais meškeriotojais, tad kai kuriuos gaudymo būdus ar bent jau kai kurias detales įsimenu automatiškai, jos lieka pasąmonėje ir vėliau visą turimą informaciją tereikia patikrinti praktiškai.
Na, o žvejodamas pamatai, kad galbūt tokia žūklės technika dar tobulintina, kai kurie jos elementai visiškai netinkama vienomis sąlygomis, bet labai puikiai pasiteisina kitomis. Trumpiau tariant, taip „šlifuoji“ spiningavimo techniką iki smulkmenų, bet yra būtinas vienas labai paprastas dalykas – daug, dažnai ir įvairiomis sąlygomis žvejoti.
Beje, veikiausiai atkreipėte dėmesį, kad pabrėžiau žūklę būtent plaukiančiaisiais vobleriais. Kodėl taip – suprasite skaitydami rašinį.
Kodėl būtent vobleriai?
Kartais manęs paklausia: „Kodėl šapalus dažniausiai gaudau būtent vobleriais, juk jie visai neprastai kimba ant sukriukių, galbūt ir ant kitų dirbtinių masalų?“ Žvejoju vobleriais ne tik šapalus, tačiau ir kitas žuvis, o šapalus gaudau ne tik vobleriais, bet ir sukriukėmis, mažomis vartiklėmis, guminukais ir kitais viliokliais.
Aš apskritai mėgstu voblerius, nes kiekvienas jų turi savitą charakterį. Pakanka paimti visiškai tokį patį modelį, tačiau, jei jo svoris skirsis bent puse gramo, liežuvėlio palinkimo kampas kis keliais laipsniais, spalvos tonai varijuos tebūnie ir visiškai nežymiai, tai jau gali būti visiškai kitoks masalas, kurio panaudojimo savybės atsiskleis galbūt kitomis žūklės sąlygomis.
Vobleris, jei jis iš tiesų dirba, visada gali suvilioti žuvį, tik reikia atrasti raktą, kuris atrakintų jo privalumų paslaptį. Įdomu tai, jog nedirbantys (turiu omenyje, virstantys ant šono, iššokantys iš vandens ir panašiai) tokio tipo masalai kartais irgi gali būti kibūs. Taip yra nutikę mano praktikoje. Keisčiausia, jog kartais tokie „niekam tikę“ masalai gali būti būtent tie vieninteliai, su kuriais pavyksta suvilioti plėšrūnę.
Todėl žvejai, turintys noro ir laiko daug eksperimentuoti, gaudydami vobleriais gali atrasti tokių plačių horizontų savo bandymams, kokių neras žuvaudami nė su vienu kitu dirbtiniu masalu. Šia tema galėčiau kalbėti be galo, bet grįšiu prie esmės, juk dabar rašau apie šapalų žūklę vobleriais.
Prieš pradedant pasakoti apie spiningavimo techniką šiais masalais, pirmiausia derėtų juos sugrupuoti ir apibendrintai pakalbėti apie tam tikras modelių grupes. Nors ką tik sakiau, jog kiekvienas modelis turi savitą žaidimo braižą ar (ir) taikomas skirtingomis žūklės sąlygomis, jei norime išnaudoti visas geriausias jo savybes, tačiau, jei minėčiau konkretų vilioklį, turėčiau parašyti kelių tomų enciklopediją.
Priminsiu, kad yra trys pagrindiniai voblerių tipai, kuriais gaudomos plėšrūnės – crank, shad ir minnow. Šapalas šiuo atveju nėra jokia išimtis, ir nors kalbėjau, kad labiausiai jų žūklėje vertinu arba anksčiau vertindavau būtent crank modelius, suprantama, jog gaudau ir kitais. Dar vienas niuansas – minėti voblerių tipai turi tartum savotiškus potipius, t. y. pereinamąsias formas, ir pasakyti, kad tai yra būtent kažkuris tikrasis tipas, negalėtų niekas, o gamintojai šioje klasifikacijoje masalų pavadinimų juo labiau nederina.
Todėl tiksliau būtų kalbėti, jog crank, shad ir tarpiniai jų variantai (čia turiu omenyje tik mažus, iki 4 cm dydžio modelius) yra labai panašūs ir žūklės technika jais iš principo beveik nesiskiria.
Seni, bet „nenurašyti“
Gaudydamas plaukiančiaisiais vobleriais pastebėjau, jog iš visų trijų paminėtų tipų tiks tik pirmieji du bei tarpinis tipas, tad kalbėsiu apie juos visus neišskirdamas. Mažesniuosius minnow, pasikartosiu, daug dažniau naudoju skęstančiuosius arba neutralaus plūdrumo, tačiau apie tai rašysiu gerokai vėliau.
Taip pat atskiri straipsniai bus šiuo metu populiariems vobleriams, taip pat naujausiems modeliams. Dabar remsiuosi daugiausiai senesniais šios rūšies masalais, nors kai kurie jų išliko populiarūs ir iki šiol.
Kad kiekvieną kartą nereikėtų minėti voblerių dydžių, suskirstysiu juos į grupes. Pirmoji būtų pačių smulkiausių modelių grupė, kurioje bus masalai iki 2,5 cm dydžio. Veikiausiai žinote, kad voblerio dydis matuojamas neįskaitant liežuvėlio, t. y. jo gabaritus apibrėžia tik kūnelis.
Patys smulkiausi šapalams skirti masalai paprastai imituoja kokius nors vabzdžius arba mailių. Jie dažniausiai turi vieną trišakį, kartais vienšakį kabliuką, kurie kabinami nebūtinai prie uodeginės voblerio dalies, o būna ir papilvėje. Iš karto pasakysiu, kad žūklė šiais vobleriais problemiška jau vien dėl jų svorio.
Dauguma tokių modelių gaminami iš medžio ir rečiau iš kiek sunkesnio plastiko. Taip buvo anksčiau, dabar veikiausiai rastume žymiai daugiau plastikinių mažų voblerių, nors pas mus žūklės prekių parduotuvėse tokio dydžio masalų reta. Turiu omenyje mikro voblerius.
Kadangi vis miniu praeitį, reikėtų pasakyti, jog mėgstamiausi ir kibiausi šios grupės vobleriai man būdavo lenkiški Siek’M (modeliai Osa, Oska L) ir serbiški Ugly Duckling, deja, modelių pavadinimų neatsimenu. Kiek teko girdėti, pastarųjų voblerių gamykla sudegė, galbūt įvyko kokia kita nelaimė, tačiau bet kokiu atveju jie šiuo metu nebegaminami.
Siek’M voblerių mūsų šalyje nerastumėm, nebent atsisiųstume iš Lenkijos. Kadaise jais prekiavo viena Kauno žūklės prekių parduotuvė, vėliau ji nutraukė savo veiklą, o šių masalų likučius dar spėjau nusipirkti. Gaila, tačiau net ir dirbtiniai masalai kada nors baigiasi...
Panašiai nutiko ir su pačiais 2,5 cm Salmo Hornet, nes mažiausiųjų modeliukų H2S paprasčiausiai nėra. Bent jau šiuo metu pas mus. Tiesa, šie vobleriai skęstantieji, bet buvo tikrai kibūs. Ir visų trijų išvardytų firmų masalai, beje, pagaminti iš balzos.
Aš pasakoju viską tarsi būtuoju laiku, bet tam yra priežastis, nes... tas laikas iš tiesų labiau būtasis. Taip yra todėl, kad dabar dažniau renkuosi vos didesnius voblerius arba, jei jau žuvauju ultralight stiliumi, tuomet bandau šapalus vilioti guminukais. Tačiau apie didesnius voblerius dar kalbėsiu, o silikoniniai masalai – kita tema.
Bet kokiu spiningu nepažvejosi
Jei nesate mikromasalų mėgėjas ir neturite tam skirto mažo užmetimo svorio spiningo, o žūklei šiais vobleriais ankstesniame mano straipsnyje rekomenduoti kotai netinka, geriau žūklės tokiais masalais nepradėkite, nes ji kainuos daug nervų. Nežinau ar kas nors ryšis vien dėl šapalų žūklės mažyčiais vobleriais specialiai pirkti spiningą, nors, suprantama, jis galbūt ateityje pravers žvejojant ir kitais viliokliais.
Jei jau ryžotės, tuomet galima parekomenduotiLucky John One Sensoric Area Trout Game UL, užmetimo svoris 1–4 g, ilgis – 1,83 m, Lucky John Area Trout Game Arco 3, užmetimo svoris 0,5–3 g, ilgis – 1,83 m arba Lucky John One Sensoric Suijin 7, kurio testas – 0,5–7 g, o ilgis gali būti 2,16, 224 ir 2,34 m, ir panašius įrankius.
Kaip matote, kotai gana trumpi, tai irgi neatitinka praeitame rašinyje nupasakoti tipinio šapalams skirto koto standartų, tačiau juk žuvausime su išskirtinio dydžio bei svorio vobleriais. Neretai prie tokių spiningų pavadinimų būna prierašas „Trout“, specifikacijose irgi yra nuoroda į upėtakių žūklę, tačiau šie įrankiai šapalams tiks puikiausiai.
Nors pirmos grupės vobleriai yra itin smulkūs, nereiškia, jog jų negriebia dideli šapalai – plati šios žuvies gerklė kažkodėl mieliau siurbia nuo vandens paviršiaus vabzdžius ir, suprantama, juos imituojančius masalus, nei bando apžioti sau tinkamesnį stambų kąsnį. Paradoksalu, kadangi gaudydamas šapalus dugnine dažniausiai stengiuosi stambiems šios rūšies egzemplioriams siūlyti jų vertą kąsnį, kad išvengčiau mažųjų šapalų kibimo.
Tačiau spiningaujant neretai būna priešingai – didieji šapalai noriai puola itin smulkius voblerius, o jų „nepilnamečiai“ broliukai kažkodėl griebia vos ne sau lygius vilioklius.
Gaudant pirmosios grupės vobleriais tenka naudoti ploną valą ir susiduriama su tam tikra problema. Maži vobleriai, o juo labiau – plaukiantieji, sveria nedaug. Bet pats masalas, nors ir atrodo menkas, visgi, jei lyginsime, tarkim, su ultralight gaudymui skirtais guminukais, kurie veriami ant galvakablių, skrieja prastai. Dėl to itin plona pinta gija (0,04–0,06 mm) labai greitai painiojasi, ypač vėjuotą dieną. Tad geriau jau žuvauti su monofilamentiniu valu. Tačiau jis neturėtų būti storesnis nei 0,14 mm.
Iš čia kyla jau kita bėda – įkirtus kilograminį šapalą tenka panaudoti visą savo išmonę, kad jį įveiktum. Tokiais smulkiais vobleriais geriausiai spiningauti nedidelėse upėse, kur nereikia toli sviesti masalo, o galima pasislėpus už upės posūkio ar pakrantės krūmo jį plukdyti pasroviui. Šių masalų panirimo gylis yra menkas, kartais lygus nuliui, nors pasitaiko ir išimtinių modelių (minėti Ugly Dyckling vobleriai).
Tiesa, yra trečia problemą – pavadėlis. Jei gaudai pinta gija, jį tenka rišti (nors galbūt kai kas pasaitėlio tada nenaudoja), nes šapalai tokį valą skaidriame vandenyje mato. Metalinis pasaitėlis netiks, nes net pats ploniausias varžys menko masalo judesius. Fluorokarboninis, sakyčiau, irgi vargu ar geriau, nes vis tiek teks jį jungti naudojant suktuką, ta gija bus gerokai storesnė už pintą giją. Žodžiu, čia yra galvosūkis ir jį sprendžiu elementariai – spiningauju monofilamentiniu valu.
Keli techniniai niuansai
Stiprioje srovėje šie viliokliai retai kada gerai išlaiko pusiausvyrą ir dažniausiai iššoka iš vandens. Tai nėra koks nors gamybinis defektas, o paprasčiausiai masės trūkumas, tad geriausia šiuos voblerius naudoti lėtesnės ar vidutinės tėkmės ruožuose.
Šapalai tokius masalus dažniau nei kitus atakuoja tiesiog jiems beplaukiant pasroviui. Tai nekeista, nes jie – vabzdžių imitacijos, o šapalai net ir ne visai natūraliai atrodančius ir plaukiančius vandens paviršiumi daiktus kartais bando apžioti tiesiog iš smalsumo – o gal tai ėdama...
Vis dėlto geriausias būdas išprovokuoti šapalą pulti tokį musės dydžio voblerį – jį plukdyti pasroviui, kartkartėmis patrūkčioti (valas būtinai turi būti įtemptas, o žvejo dėmesys sutelktas iki optimaliausio lygio!), bandyti pristabdyti tėkmėje, kad vilioklis truputį pajudėtų ar paskui save skleistų bangelės trikampį.
Bet šioje grupėje yra modelių su kuriais, naudojant ploną giją, galima vobleriauti įprastai, t. y. traukti masalą skersai ir išilgai tėkmės, prieš srovę ir pasroviui. Kabinti prie valo tokius voblerius patarčiau naudojant itin smulkų, plonos vielos ir lengvą karabiną, tačiau net toks segtukas kartais būna pernelyg didelė apkrova itin mažam ir lengvam viliokliui ir išbalansuoja jo judesius. Tad geriau rišti tiesiog prie valo.
Lydekų galima smarkiai nebijoti. Mano paskaičiavimais jos šiuos smulkius voblerius čiumpa labai retai, net sunku pasakyti kodėl, nes vos didesnius atakuodavo gana noriai. Aukšlės ir tos dažniau susigundys. Kalbu visiškai rimtai. Aišku, meknės ir, suprantama, ešeriai jų niekada neatsisakys.
Dar vienas šios grupės modelių trūkumas gaudant šapalus yra labai smulkus jų kabliukas, kuris dideliam plėšrūnui besipriešinant neretai išsprūsta iš gerklės. Taip pat gana dažni atvejai, kai didelė žuvis paprasčiausiai nepasikerta. Todėl šie masalai veikiau tinka iki pusės kilogramo sveriantiems šapalams gaudyti. Beje, mažesnėse upėse tokių plačiaburnių kaip tik ir yra dauguma.
Pačiais smulkiausiais vobleriais šapalai ima domėtis nuo balandžio pabaigos–gegužės pradžios, kibiausi jie būna vasarą per pačius karščius, o rudeniop, jei oras šiltas, vis dar gundo šapalus maždaug iki spalio pabaigos.
Romualdas Žilinskas
