Ar būna geriausi masalai upėtakiams? Guminukų privalumai
Prieš pradėdant plėtoti pagrindinę rašinio mintį, vėl tenka kartotis, kad kovas spiningautojams yra bene prasčiausias iš visų dvylikos metų mėnesių – upės ištvinusios, drumstos, sraunios, o ežeruose tik baigia tirpti ledas. Tačiau viena spiningautojų grupė laimikiais nesiskundžia, tai – upėtakių gaudytojai.
Koncentruosiuosi į konkretų metų laiką meškeriojant šias žuvis ir tuo pačiu bandysiu plačiau aptarti kai kuriuos masalus, kuriais viliojami upėtakiai. Faktiškai juos gaudyti galima visais populiariausiais pas mus spininginiais masalais: vobleriais, sukriukėmis, vartiklėmis (veikiau mažomis vartikliukėmis) ir guminukais.
Kas retai žvejoja upėtakius turbūt nustebs dėl tokio plataus vilioklių spektro, bet patyrusiam upėtakininkui tai nėra kokia nors naujiena. Kadangi apie metalinius masalus mano ir ne vien mano straipsniuose rašyta gerokai daugiau ir dar bus rašoma, labiau akcentuosiu voblerius bei guminukus. Pradėsiu nuo pastarųjų, nes, garantuoju, jog silikoninius vilioklius upėtakių žūklėje naudoja tikrai ne kiekvienas spiningautojas.
Kai kurių žvejų teiginys, kad dirbtinis masalas žuviai turi imituoti kažką natūralaus, nes tik taip ji susidomės viliokliu, nėra visiškai teisingas, jis pasitvirtina tik iš dalies. Juk neretai lašišinės žuvys, lydekos, šamai griebia masalus vien todėl, kad jie iššaukia žuvims agresiją. Agresija kyla dėl įvairių priežasčių, bet apie tai dar užsiminsiu. Kita vertus, daug kas priklauso nuo masalo, kuriuo spiningauji, rūšies.
Kodėl upėtakiaujant praverčia silikoniniai masalai
Visgi guminukas upėtakiui privalo sukelti kokių nors asociacijų su jo maistu, antraip plėšrūnas vilioklį vargu ar griebs. Todėl žuvaudami silikoniniais masalais pirmiausia turėtume atsižvelgti į guminuko dydį, spalvą ir formą, kad šis vilioklis upėtakiui būtų panašus į dėlę, varlę, slieką, kokio nors vabzdžio ar nėgės lervą, smulkią žuvelę. Žinoma, prie viso to prisideda ir atitinkamas tokių masalų pravedimas, kadangi visi upėtakio mitybiniai objektai turi ir savitą judėjimo manierą.
Deja, guminukų traukimas padugne, kuris yra geras gaudant, tarkim, ešerius ar sterkus, upėtakių žūklėje netaikomas. Galbūt aš ne viską žinau, bet faktas, jog nedideliuose ir didesniuose upeliuose, mažesnėse upėse, kur ir gyvena šios žuvys, taip animuoti silikoniniais masalais sudėtinga arba visiškai neįmanoma, nes upėtakiai paprastai laikosi specifinėse vietose, kur ir šiaip jau nutraukiama daug masalų.
Guminukai labiausiai praverčia, kuomet reikia upėtakiui pasiūlyti vilioklį kokieme nors nedideliame, bet pakankamai giliame dugno įdubime. Štai čia riperis arba tvisteris bus tinkami masalai, nes jų skendimo greitis didelis. Todėl, parinkus atitinkamo svorio galvakablį, atsiras galimybė guminukus staigiai nuskandinti ir pakišti būsimam laimikiui po nosimi.
Žinoma, jei įmanoma tai padaryti su vobleriu, galbūt toks pasirinkimas bus geresnis, kadangi kai kurie vobleriai dirba tėkmėje jų net netraukiant, o paliekant ant įtempto valo judinti srovei. Guminuku vis dėlto tenka tvičinguoti ar kitaip stengtis jį judinti, kad jis nenukristų ant dugno ir kurį laiką išsilaikytų norimoje vietoje.
Bet, kaip sakiau, šiuo masalu galima labai greitai pasiekti norimą gylį ir tai yra pravartu duobėse, kurių šlaitai mažai nuolaidūs, o jos pačios yra nedidelės, bet gilios.
Nors daugumą šiekštynuose įstrigusių savo masalų upėtakininkai išsigraibo, tačiau būna situacijų, kai to padaryti negali arba nenori, o gero voblerio kaina nepalyginamai didesnė nei bet kurio guminuko – nebus tragedijos, jei ir nutrūks. Ypač dažnai vilioklių nutraukiama drumstame vandenyje, nes juos sunku sukontroliuoti dėl stiprios srovės ir prasto matomumo. Be to, ištvinęs upelis apsemia pakrančių krūmus, medžių šakas ir panašiai.
Kita vertus, guminukas bene taikliausiai užsimeta iš visų upėtakinių vilioklių, o tai irgi yra šioks toks privalumas. Dar vienas pliusas – silikoniai masalai veriami ant vienšakio kabliuko, nesvarbu, tai galvakablis ar ofsetinė galvutė, todėl mažiau kabinsis už šakų, šaknų, žodžiu, ne taip smarkiai strigs povandeniniuose šabakštynuose.
Aišku, dabar yra ir voblerių, sukriukių bei vartiklių su vienšakiais kabliukais. Jei ne, gali kabliukus pasikeisti, ką ir daro daugelis upėtakininkų stengdamiesi ne tik išsaugoti masalus, tačiau ir kuo mažiau sužeisti savo gaudomas žuvis. Bet guminukus galima nerti ant ofsetinių kabliukų, tuomet masalai nuo kliuvinių bus apsaugoti dar labiau.
Koks turėtų būti guminukas
Guminukai yra sąlyginai pasyvūs viliokliai, todėl našiausias gaudymas šiais viliokliais bus šaltame vandenyje. Suprantama, kad upėtakiai šiltuose vandenyse ir negyvena, bet dabar turiu omenyje šaltąjį metų periodą. Vasarą silikoniniai masalai ne tokie perspektyvūs.
Kaip vieni geresnių yra dviuodegiai tvisteriai, kurių kažkodėl dabar mūsų žūklės parduotuvėse reta. Spėju, kad tokie masalai upėtakiams asocijuojasi su nedidelėmis varlėmis. Atvirai pasakius, nebandžiau upėtakių gaudyti silikoninėmis varlių imitacijomis, labai galimas dalykas, kad jos būtų dar geriau.
Tinkamiausias guminukų dydis upėtakiams pavasarį yra 5–7 cm. Suprantama, kad kalbu ne apie šių žuvų mailių. Bet vis tiek veikiausiai stebina tokie dydžiai, nes ant panašių gabaritų masalų (nebūtinai guminukų) neretai tikslingai gaudomos pakankamai stambios lydekos, šamai, netgi upėtakiams giminingos lašišos ar šlakiai. O juk upėtakiai sąlyginai nedidelės žuvys. Tačiau jie yra itin godūs ir šiuo atžvilgiu upėtakius veikiau prilyginčiau ešeriams. Be to, jei atkreipėte dėmesį, kalbu apie konkretų metų laiką.
Gegužės antroje pusėje, vasarą ir rudenį geriau naudoti mažesnius šios rūšies vilioklius. Aš jau minėjau, kad tai bus tvisteriai ir riperiai, nes jie dirba net visiškai lėtai traukiami bet kokiame vandens lygyje. Įvairios lervų imitacijos, sliekai reikalauja specifinio pravedimo. Galbūt gerai įvaldžius nanodžigavimą, spiningavimą įvairiomis pas mus retai naudojamomis sistemėlėmis pasiteisins ir tokie viliokliai, tačiau tam dažniausiai reikalinga ir atitinkama įranga. Dabar kalbu apie tą variantą, kuomet guminukas yra vienas iš masalų upėtakininko masalinėje.
Bene geriausia guminukų spalva upėtakiams vilioti yra juoda. Be jokių blizgučių, taškučių ir panašiai. Žinoma, kai neturi grynai juodų, tada gali naudoti ir su brokato priemaišomis. Antrą pagal kibumą įvardyčiau baltą „pienišką“. Kaip matote – visiškas kontrastas pirmajai spalvai, bet drumstame vandenyje ji tikrai tinkama. Neprasti yra visokie „tepaliniai“ atspalviai.
Nepaminėjau žalios spalvos, nors užsiminiau apie varles. Deja, tik vaikiškose knygutėse visos varlės būna žalios, o tos, kuriomis minta upėtakiai, kurių, beje, Lietuvoje daugiausia, būna pilkos arba rudos spalvos. Žalios varlės lindi balose, tačiau ne upeliuose ar srauniose upėse.
Nenustebkite guminukais anksti pavasarį suvilioję šlakį – tai nebus joks stebuklas. Deja, upėtakininko įranga šių žuvų traukimui pernelyg subtili, bet galbūt įveiksite laimikį.
Kaip vienas iš variantų, kurį anksčiau naudodavo kai kurie upėtakių gaudytojai, buvo „sudvejintas“ masalas, kuomet ant sukriukės kabliuko užmaudavo tvisterį. Gal ir dabar tebemauna. Visgi mūsų žvejai, netgi ankstesnės kartos spiningautojai, nelabai mėgsta tokius vilioklius.
Galbūt be reikalo, nes kiek teko skaityti lenkų upėtakininkų atsiliepimus (tiesa, tai buvo anksčiau), jie labai sėkmingai naudojo panašius „tandemus“. Ir būtent viliodami stambiausius upėtakius. Kita vertus, nepalyginsi Lenkijos ir Lietuvos sužvejojamų upėtakių dydžių vidurkio, todėl nesistebiu, jog gaudant šias žuvis panašūs viliokliai pas mus „neprigijo“.
Sukriukės irgi turi savų privalumų. Jos yra itin agresyvios, todėl ypač pasiteisina drumstame vandenyje. Tačiau jos, kaip ir guminukai, neturi apibrėžto darbinio gylio, kuo pasižymi vobleriai. Todėl besisukančias blizges tenka pasirinkti atsižvelgiant į srovės stiprumą, kai nori, kad šis masalas dirbtų tam tikrame vandens sluoksnyje.
Jei blizgutė bus per lengva, ją srovė išstums į vandens paviršių, jei per sunki – kabinsis už dugno. O ir dėl savo konstrukcijos sukriukės labiau nei vobleriai „graibo“ šiekštus ir akmenis. Tinkamos pagal svorį to paties modelio blizgės neretai būna per didelės, o mažesnių giliau panardinti neįmanoma.
Žuvaujant vobleriais tokių problemų kyla rečiau, nes jų panirimo gylį labiausiai lemia liežuvėlio ilgis, forma ir palinkimo kampas, todėl gali būti, kad tokio tipo masalas bus mažas, tačiau gebės nunerti pakankamai giliai.
Bet aš jau pradedu kalbėti apie kitus vilioklius. „Nemiksuosiu“ – tęsinį skaitykite kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
