Grąžtas ledui Mora Ice Expert Pro 150 mm

Nors karjerų Lietuvoje netrūksta, tačiau žiemą šie telkiniai meškeriotojų ne itin mėgstami. Tiesą sakant, nelabai juos žvejai lanko ir kitais metų laikais, nes žuvys šiuose vandenyse kaprizingos.
Kitas klausimas – kiek ir kokių žuvų karjeruose apskritai rastume, nes kiekviename iš jų žvynuotųjų rūšinė sudėtis gali gerokai skirtis. Kadangi kalbu apie žieminę žūklę, tai labai nesiplėsiu pastarąja tema. Pasakysiu tiek, kad čia pagrindinis laimikis veikiausiai bus kuojos ir ešeriai, nes minėtos žvynuotosios tokio tipo vandens telkiniuose prisitaiko pakankamai sėkmingai

Viena iš dažniausiai meškeriojamų mūsų vandenyse žuvų yra karšis. Smagu traukti stambią šios rūšies žuvį plūdine, dugnine, netgi UL spiningu, kas dabar tapo įprasta žvejyba. Bet turbūt daugiausiai emocijų suteikia didelis karšis, užsikabinęs ant pririšto prie plono žieminės meškerėlės valo kabliuko.

Storas ledas, normalus sniego sluoksnis, žodžiu, tikra žiemą, kuo poledinės žūklės mėgėjai turėtų džiaugtis. Tačiau žvejai nuolatos nepatenkinti – tokiu metų laiku kibimas prastas, nes juk pats viduržiemis. Ir išties žvynuotosios dabar vangesnės nei kitais metų laikais, bet pasistengus jų visgi suvilioti įmanoma, tik gal žuvų paieškos ilgiau užtruks, gal masalams jos bus išrankesnės...

Žūklė švytuoklėmis yra paprastesnė nei įsivaizduoja dauguma žvejų, kurie šiais masalais negaudė arba tik pradėjo meškerioti. Iš principo gaudymo švytuoklėmis technika mažai kuo skiriasi nuo įprastinio blizgiavimo vertikaliosiomis blizgėmis.

Šįmet žiema nevėluoja, kas pastaruoju metu veikiau keista nei įprasta. Pažiūrėjus į artimiausias orų prognozes bent dviem savaitėms į priekį, galima manyti, kad nedidelis šaltis laikysis ir toliau. Tad visai įmanoma, jog šie metai poledinės žūklės mėgėjus džiugins jei ne gausiu laimikiu, tai bent jau tvirtu ledu.

Viename savo straipsnyje „nupiešęs“ paveikslą, kur žiemą galima rasti raudžių, kokia turėtų būti paieškų ir žvejybos taktika, dabar pratęsiu pasakojimą apie poledinę šių žuvų žūklę...

Vos smarkiau pašąla ir vėl lyja. Poledinės žūklės mėgėjams – ne kas... Tačiau ledas dar laikosi. Ne visur, bet mažesniuose stovinčio vandens telkiniuose arba didesniųjų įlankose įmanoma žvejoti. Tad ir noriu parašyti apie žuvį, kuri būtent prastomis žiemomis gali būti potencialus meškeriotojų laimikis, suprantama, jei jie ryšis ją gaudyti. Turiu omenyje raudę.

Jau visai nukvakau į senatvę, sakysite. Arba suvaikėjau. Neskubėkite su išvadomis – ne savo amžių turiu omenyje, bet žuvį apie kurią šis straipsnis – aukšlę. Meškeriotojai į ją žiūri su panieka. Nebent žvejai sportininkai specializuojasi aukšlių gaudyme, na, dar vaikai jas masiškai gaudo, kitąsyk pensininkai „bovijasi“.

Prasidėjus žiemai, vandenis užsidengus pirmam ledui įprasta žieminių straipsnių rašymo „sezoną“ pradėti pasakojimais apie ešerių žūklę. Bet rašyti apie karoso gaudymą iš po ledo... Jums tai atrodo ne visai tradiciška, veikiausiai gal net panašu į pasaką, nes karosai jau seniai įsirausę į dumblą miega? Ne visai taip. O kaip iš tiesų – skaitykite ir suprasite.

Laimikiai, kuriuos mes žiemą neretai išdidžiai vadiname karšiais, dažniausiai tėra tik šios rūšies žuvų jaunikliai, geriausiu atveju – paaugę puskaršiai ar kartą-du išneršę karšiokai. Kita vertus, vasarą irgi tų tikrųjų karšių, kuriuos meškeriotojai praminė „ližėmis“, pagauname tik nedaugelyje ežerų. Išimtis yra didžiosios upės, ypač Nemunas, Kauno marios, Kuršių marios, bet dabar straipsnis apie karšių žūklę žiemą ir šias žuvis mes gaudysime stovinčiuose vandens telkiniuose.